Pradinis
Klinika
Paslaugos
Akcijos- nuolaidos
Būtina žinoti
Linksmoji galerija




  Dabar naršo 2

 
 
 


 
Būtina žinoti

Artėja skiepijimo nuo infekcinių ligų metas


Norint apsaugoti jaunus gyvūnus nuo virusinių – infekcinių ligų, būtina juos skiepyti. Pasitaiko, kad ir paskiepyti gyvūnai suserga infekcinėmis ligomis. Tai priklauso nuo įvairių priežasčių, kurių pagrindinės – šuniuko ar kačiuko sveikatos būklė ir įgytas atsparumas ligoms.
Gyvūno organizme nuo gimimo iki 2 – 3 mėnesių amžiaus susidaro pasyvus atsparumas ligoms. Šis atsparumas patenka į dar negimusių gyvūnų kraują per motinos placentą. Toks įgytas atsparumas infekcinėms ligoms yra gana silpnas. Daugiausia atsparumo įgyja kačiukai per motinos pieną. Kuo ilgiau kačiukai ar šuniukai yra su motina, tuo vėliau jie skiepijami. Paprastai jaunikliai prie savo motinų būna 1,5 – 2 mėnesius.
Jau artėja skiepijimo metas. Gyvūnų jaunikliai turėtų būti normaliai išsivystę, neturėtų nei vidinių, nei išorinių parazitų.
Dabar Lietuvoje gyvūnams skiepyti naudojami polivalentiniai skiepai nuo pagrindinių virusinių – infekcinių ligų.
ŠUNŲ MARAS anksčiau buvo išplitęs Lietuvoje. Skiepijimo dėka gyvūnai šia liga serga kur kas rečiau.
ŠUNŲ PARVOVIRUSINIS ENTERITAS. Tai sunki žarnyno liga. Ji ypač pavojinga jaunikliams. Šiuo metu skiepijama tik nuo PARVO arba CARONA virusinių infekcijų.
INFEKCINIS ŠUNŲ HEPATITAS – virusinė kepenų liga, kurios galima išvengti paskiepijus gyvūną.
LEPTOSPIROZĖ – infekcinė liga, pavojinga ir žmonėms, ir gyvūnams. Jos sukėlėjus dažniausiai turi valkataujantys šunys. Patartina skiepyti nuo šios ligos ir gyvūnus, laikomus namuose.
PASIUTLIGĖ – pavojinga ir žmonėms, ir gyvūnams. Skiepyti šunis nuo šios ligos yra privaloma.
Viena iš nepavojingiausų infekcinių ligų yra ŠUNŲ INFEKCINIS TRACHEOBRONCHITAS.
Šiuo metu jauni ir suaugę gyvūnai skiepijami įvairiose smulkių gyvūnų gydymo klinikose, esančiose beveik kiekviename miesto rajone. Tose klinikose dirbantys veterinarijos gydytojai turėtų išduoti šunų ar kačių savininkams pažymėjimus apie paskiepytą gyvūną.
Pasaulyje yra laikomasi tam tikros sekos skiepijant smulkius gyvūnus. Todėl siūlome pirmą kartą šuniukus skiepyti 2 - 3 mėnesių, antrą kartą – 3 - 4 mėnesių, trečią kartą – 9 - 12 mėnesių amžiaus. Suaugę gyvūnai skiepijami 1 kartą per metus. Tikimybė, kad paskiepytas nuo infekcinės ligos gyvūnas ja susirgs, - minimali ( 2 – 4 proc.).
 
Visais neaiškiais dėl skiepijimo klausimais galite kreiptis ir i mūsų sekciją tel. 269849.





Dantis praėdęs sveikatos neįgaus


Gyvūnų savijauta labai priklauso ir nuo jų... dantų. Žinia, trūkstant jų, sunkiai sukramtomas ėdalas. Tad apkraunamas žarnynas, skrandis. Iš pradžių alkis neretai būna stipresnis nei dantų skausmas, ir šeimininkai augintinio elgesy nieko įtartino nepastebi. Tikriausiai dėl to veterinarijos ligoninėse keturkojams diagnozuojami rimti kelių dantų pažeidimai.
Viena iš dažniausių dantų ligų – dantų akmenys. Apie 30 proc. šunų serga šia liga. O kai kurių veislių šunis, pavyzdžiui, taksus, špicus, miniatiūrinius pudelius dantų akmenys gali kamuoti jau jauname amžiuje. Jie susidaro iš seilėse esančio kalcio, todėl dažniausiai kenčia arčiausiai seilių liaukų esantys dantys – iltiniai ir krūminiai ( premoliariniai, moliariniai ) viršutiniame žandikaulyje. Akmenų susidarymą skatina ir švelnus maistas, kuris nenuvalo nuo dantų paviršiaus nuosėdų. Seilėse esantis kalcis jungiasi su burnos gleivinės ląstelėmis, baltymais ir bakterijomis. Susidariusi pilkai geltona arba rudai juoda masė tvirtai padengia danties kaklelį. Būna atvejų, kad dantų akmenys taip apdengia dantį, kad šį sunku beįžiūrėti. Kaupiantis akmenims tarp dantų susidaro įvairios nišos, plyšiai. Maisto likučiai juose pradeda gesti, skleisdami nemalonų kvapą.  Kartais akmenys siekia net dantų šaknis. Dirginamos dantenos, vystosi jų uždegimai. Tarp dantenų iš dantų susidaro vadinamosios “kišenės”. Jose gendantys maisto likučiai sudaro puikias sąlygas bakterijoms. Dantis apima kariesas, pažeidžiamas net žandikaulio kaulas.
Dantų akmenis pašalinti gali tik veterinarijos gydytojas. O šeimininkui reikėtų sumažinti augintinio racione angliavandenių kiekį. Geriausias dantų “šepetėlis” šuniui – kaulai (išskyrus vištienos), džiuvėsėliai. Jie puikiai mechaniškai išvalo dantis, stiprina juos. Keturkojams, kuriems kaupiasi apnašos, reikėtų kas 8 dienas dantis išvalyti 2 proc. vandenilio peroksido tirpalu arba citrinos sultimis. Tinka ir 10 proc. tanino tirpalas, sumaišytas lygiomis dalimis su glicerinu.





Jeigu jūsų šuo ar katė rujoja....


Keturkojų šeimininkai, ypač laikantys kales, du kartus per metus turi keblumų dėl savo globotinių rujos. Tuomet patelių elgesys pakinta, o jų šeimininkai stengiasi jas apsaugoti nuo neprašytų “jaunikių”, kuie po kelis sekioja pasivaikščiojimų metu, kantriai budi laiptinėse laukdami savo “išrinktosios”. Labai daug nepatogumų patiria kačių savininkai, kai jų gražus, švelnus gyvūnas tampa nesutramdomas. Ypač agresyvios rujos metu būna Siamo katės.
Rujos metu patelės organizme, ypač lytinėje sistemoje, vyksta sudėtingi fiziologiniai pokyčiai. Lytinis ciklas yra skirstomas į kelias stadijas.
Pirmoji stadija (Proestrum) – rujos pradžia, kai pabrinksta patelių lytinės lūpos, pro jų plyšį teka gleivės su kraujo priemaiša. Visi šie pokyčiai vyksta veikiant kiaušidžių hormonams estrogenams, ši stadija paprastai trunka 9 dienas, tačiau gali svyruoti nuo 2 iki 15 dienų.
Antroji stadija (Oestrus) – ruja. Patelės nuo metų prisileidžia patinus. Ruja normaliai tęsiasi 9 dienas, bet gali trukti ir 1, ir 15 dienų. Rujojančios patelės stengiasi pabėgti nuo šeimininko. Išskyros iš gimdos darosi bespalvės, atsidaro gimdos kaklelis, įvyksta ovuliacija.
Trečiosios stadijos (Diestrus) pradžia laikomos pirmosios dvi dienos po rujos, kai patelė nebeprisileidžia patino. Veikiant hormonams persitvarko lytinių organų sistema. Ši stadija tęsiasi 30 – 60 dienų.
Ketvirtoji stadija (Anestrus) trunka nuo 2 iki 10 mėn. Šios stadijos metu “gamtos šauksmas” nepasireiškia.
Priklausomai nuo kiaušidžių hormoninės veiklos tikroji ruja trunka nuo kelių iki dešimties dienų. Kergiant kales pagal nusistovėjusią schemą, t. y. 9 – 13 d. nuo rujos pradžios, jos ne visada sėkmingai apvaisinamos. Užsienyje bei mūsų šalyje, siekiant geresnių apvaisinimo rezultatų, makšties išskyros tiriamos citologiškai. Šis tyrimas padeda tiksliai nustatyti tinkamiausią kergimo laiką. Jis nėra sudėtingas ir prieinamas kiekvienam veterinarijos gydytojui, besidominčiam smulkių gyvūnų apvaisinimo reikalais.
Pasaulyje žinomi keli būdai, padedantys išvengti rūpesčių rujos metu.
Mechaninė priemonė – vadinamasis apsauginis juosmuo – kalėms užmaunamos specialios kelnaitės. Tačiau ši priemonė ne visada patikima. Kartais rujojanti kalė ištrūksta iš šeimininko akiračio. Ir jei jos “meilės” protrūkis labai veržlus, be to, sutiktas partneris ne mažiau temperamentingas, kalė dažnai sugryžta į namus su apsauginio juosmens likučiais.
Kai kuriose šalyse, taip pat ir mūsų krašte, rujos slopinimui pradėti naudoti hormoniniai preparatai, dažniausiai sukurti progestinų pagrindu. Tačiau noriu pabrėžti – prieš duodami jų savo augintiniui būtinai pasitarkite su veterinarijos gydytoju. Nerimą kelia ir laisvas šių medikamentų pardavimas veterinarijos vaistinėse. Jokiu būdu jų negalima skirti esant gimdos susirgimams, pieno liaukų augliams, sergant cukriniu diabetu ir hipotiroidizmu (skydliaukės veiklos susilpnėjimu).
Pats patikimiausias metodas – chirurginė intervencija. Šis metodas plačiausiai taikomas pasaulyje. Operacija nėra sudėtinga. Patelėms pašalinamos kiaušidės ar jų latakai. Patinams – sėklidės. Sergantiems kai kuriomis ligomis gyvūnams jos netgi būtinos.
Kokį rujos slopinimo būdą pasirinkti, bet kokiu atveju reikėtų pasitarti su veterinaru.
Š k a c

Patarimai pirmą kartą įsigijusiems kačiuką



Katino negalima priversti kažką daryti. Niekada ir jokiomis sąlygomis jis nepaklus žmogaus valiai.
Dalydamasis pastoge ir būdamas draugu, šis gyvūnas nesutiks su ta psichologine priklausomybe, nebus toks ištikimas savo šeimininkui negu šuo. Jeigu negalite susitaikyti, kad katinas pasisavino jūsų kėdę arba snūduriuoja ant stalo, nuvykite jį, bet prisiminkite: galų gale reikės užleisti kitą, širdižiai mažiau artimą baldą.
Jūsų nudraskyti tapetai ir nubraižytos durys? Prie sienos pritvirtinkite kilimėlį, kurį katinas galės draskyti: taip išspręsite kilimų ir kiliminės dangos draskymo problemą. Galimas ir radikalesnis metodas – nukirpkite nuo priekinių letenėlių nagus. Operacija atliekama su narkoze. Tai padaryti galima ir mažiems kačiukams. Prisiminkite, kad kačiukas negalės karstytis po medžius arba padraskyti žaislinę pelę.
Kačiukams gaminami specialūs žaislai. Turėdami ypač jautrią uoslę žolėms, jie bus laimingi ritinėdami kamuoliuką su mėtų ar valerijonų aromatu.
Išmokyti katiną tuštintis tam tikrose vietose padės milteliai su garstyčių kvapu.
Galite įrengti katinui specialų tualetą : tai pakankamai talpus indas su aukštais kraštais, pripildytas granuliuoto smėlio. Jeigu nuolat keisite smėlį, išvengsite nemalonaus kvapo.

Sėdėk namuose, nesivalkiok


Katėms gaminamos kontraceptinės priemonės – specialios hormoninės tabletės. Užsienyje jos ypač populiarios. Geriausias būdas šiai problemai išspręsti – chirurginė operacija.
Nekastruotas katinas labai neramus. Kentėdamas nemalonius pojūčius jis pradeda žymėti bute savo teritoriją, stengiasi išbėgti į gatvę. Laikui bėgant, jis gali tapti labai agresyvus. Nekastruotas katinas dažnai būna žiaurių kovų su kitais gyvūnais iniciatorius.
Geriausia šią operaciją daryti, kai katinui septyni – aštuoni mėnesiai. (Jeigu gyvūnas vyresnis nei trejų metų, po chirurginės operacijos gali būti įvairios komplikacijos.) Procedūra atliekama su narkoze. Daugeliui atrodo, kad po kastravimo katinai tampa bejėgiai, verti gailesčio. Tačiau kastruotas katinas nepraranda savo pagrindinių instinktų. Jis judrus, energingas, su malonumu žaidžia, gaudo peles.
Katino kastravimui gydytoją rekomenduojama išsikviesti į namus, o ne važiuoti į kliniką. Po operacijos, važiuojant namo visuomeniniu transportu, nusilpęs katinas gali sušalti. Namų sąlygomis jis iš karto gali atsipalaiduoti, pailsėti.
Beja, jauniems katinams pooperacinės problemos atsiranda gana retai. Jeigu jūs per vėlai apsispręsite kastruoti katiną, tai darykite tik klinikoje.
Katėms rekomenduojama analogiška operacija – sterilizacija. Ji atliekama su narkoze katėms nuo aštuonių mėnesių iki metų. Esant netikėtam kraujospūdžiui, klinikoje suteiks reikiamą pagalbą.
Šuneliui į pagalbą

Albinas Pečiulis iš Vilkaviškio teiraujasi, kaip pagelbėti savo šuniui, kurio užpakalinės kojos traumuotos. Girdėjęs, kad yra vežimėliai keturkojams draugams, nebevaldantiems savo užpakalinės dalies.

Dažnai šunims po persirgtų sunkių infekcinių ligų, traumų, nervų uždegimų išsivysto atskirų kūno dalių parezai ir paralyžiai. Parezas – tai sumažėjęs raumenų tonusas (raumenys suglemba), susilpnėjęs jų jautrumas. Paralyžius – visiškas raumenų tonuso, jautrumo nebuvimas.
Ypač dažnai parezu serga taksai. Ne išimtis ir kitų veislių panašaus sudėjimo keturkojai. Tam turi reikšmės anatominė šuns sandara. Pavyzdžiui, taksų veislės šunų kūno proporcijas galima sulyginti su kabančiu tiltu. Kuo jis ilgesnis, tuo didesnė jo įtampa ir apkrova. O tai veikia tarpslankstelinius diskus (minkštus, kremzlinius intarpus tarp stuburo slankstelių).
Taksų parezas – tarpslankstelinių diskų susirgimas. Jį sukelia įvairūs uždegimai, procesai bei su amžiumi vykstantys pokyčiai. Iš vietos pajudėjęs diskas spaudžia stuburo smegenis. Iš pradžių šunį kankina stiprūs skausmai, kuriuos šeimininkai neretai painioja su reumatinėmis ligomis. Dažniausiai pakitimai vystosi juosmens srityje. Liga paprastai pasireiškia po staigaus judesio šuniui įveikiant kliūtis. Vėliau kuriam laikui negalavimas išnyksta, tačiau šuo palaipsniui darosi nejudrus, nenoriai keliasi. Nebegali užšokti ten, kur anksčiau lengvai pasiekdavo. Nenori laipioti laiptais, judėdamas išlenkia nugarą ir pyksta, jei šeimininkas stengiasi paglostyti jį juosmens srityje. Ypač didelį skausmą šuo jaučia keliant jį viena ranka už krūtinės, kita – už pilvo. Tuokart jis stengiasi išlenkti nugarą. Ligai progresuojant vystosi paralyžius. Šuo nebevaldo užpakalinių galūnių ir šliaužia vilkdamas jas. Paprastai toks šuo nesišlapina ir nesituština. Kai kuriais atvejais tai vyksta nevalingai.
Parezo bei paralyžiaus gydymas ilgas. Be to, prireikia šuns šeimininko kantrybės slaugant. O ir rezultatai priklauso nuo gyvulėlio centrinės nervų sistemos pažeidimo laipsnio. Susirgęs šuo turi būti patalpintas į sausą ir šiltą vietą. Maitinamas keturkojis lengvai virškinamu maistu. Jegu šuo gali judėti, judant reiktų jį šiek tiek prilaikyti. Pažeistos galūnės kasdien masažuojamos šepečiu švelniai jas lankstant Būtina paralyžuotas galūnes apibintuoti arba užmauti ant jų kojines, kad šliauždamas šuo nesusižeistų. Vakarų šalyse paplitę specialūs vežimėliai. Jų konstrukcija nesudėtinga, ir nagingesnis šeimininkas nesunkiai pats tokį sumeistraus. Reikia dviejų ratukų. Ant ašies tarp jų pritaisoma “bagažinė” nevaldomoms kojoms. Vežimėlis pritvirtinamas prie suvarstomos liemenės, kuria šuo aprengiamas.






Kaip atskirti sveiką šunį nuo sergančio?


Šunys negali pasiskųsti savo negalavimais, todėl gyvūnų savininkai turi juos ne tik tinkamai šerti ir prižiūrėti, bet ir laiku suteikti pagalbą pastebėjus ligos simptomus. Kreipiantis pagalbos į veterinarijos gydytoją labai svarbu, kad savininkas kuo tiksliau galėtų apibūdinti gyvūno negalavimus ir elgesio pakitimus. Tam, kad šeimininkas suprastų, jog jo šuo serga, jis turi žinoti, kaip elgiasi ir atrodo sveikas jo augintinis. Pagrindiniai sveiko šuns požymiai yra: judrumas, blizgantis kailis, geras apetitas, drėgna ir šalta nosis, lygus kvėpavimas, reguliarūs defekacijos ir šlapinimosi procesai. Pasikeitus gyvūno elgesiui ir kilus nors menkiausiam įtarimui, kad šuo serga, būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją.

Šiame skyrelyje supažindinsime Jus su dažniausiai pasitaikančiomis šunų ligomis, pagrindiniais jų klinikiniais požymiais ir, galbūt svarbiausia, ką būtina žinoti gyvūno šeimininkui – ką daryti, kad jo augintinis paprasčiausiai nesirgtų.

Kąstinės žaizdos. Smagu su savo augintiniais laiką leisti lauke, matyti juos laimingus žaidžiančius pievose. Tik, deja, nuotaiką kartais gali sugadinti du dantimis susikibę peštukai. Ir netiesa, kad pešasi tik dideli, neišauklėti ar agresyvūs koviniai šunys. Urzgimas, puolimas ir kandimas yra šuns gynybinės reakcijos ir jei, kad ir mažą mielą šuniuką kas nors išgąsdins, jis būtinai ginsis. Dažniausiai susipeša nekastruoti patinai, tačiau gali susipešti ir kalės ar net patinas gali užpulti kalytę. Nors įkandimo vietoje gali likti tik labai maža žaizdelė, bet vis dėlto kąstinės žaizdos yra labai pavojingos. Įkandimo vietoje sutraiškomi audiniai ir susidaro ideali terpė daugintis mikrobams nuo šuns dantų patekusiems į žaizdą. Jei pirmą dieną po susikandžiojimo žaizda yra sutvarkoma, skiriami antibiotikai, ji gana greitai sugyja. Jei žaizda nesutvarkoma, joje ima daugintis bakterijos, sukeliančios pūliavimus. Po kelių dienų gyvūnui pakyla temperatūra, įkandimo vieta patinsta, gali susidaryti abscesai. Gyvūnas tampa apatiškas, neėda. Dažnai kandimo metu išplėšiami audiniai ir tokią žaizdą būtina kuo greičiau susiūti. Jei nėra galimybės iš karto kreiptis į veterinarijos gydytoją, įkandimo vietą reikia praplauti dezinfekuojančiais tirpalais (vandenilio peroksidu, kalio permanganatu), sutvarstyti žaizdą bintu ir kaip galima greičiau vykti pas veterinarą.

Šunų ausų uždegimai. Šuns ausis skirstoma į tris dalis – išorinę, vidurinę ir vidinę. Išorinės ausies uždegimas (Otitis externa) yra dažniausiai pasitaikanti ausų liga. Neretai lėtinio šunų ausų uždegimo priežastis būna intensyvus ausies sieros susidarymas. Dėl to gali kilti įvairių bakterijų ar mielių sukeliamų infekcijų. Tam, kad į ausį patekę mikroorganizmai pradėtų daugintis ir sukeltų susirgimą, jiems reikalingos tam tikros sąlygos. Jie nemėgsta švaros ir oro, bet labai mėgsta šilumą ir drėgmę, todėl infekcija dažniau įsitvirtina ausyse, kuriose gausu sieros, jeigu į ausį patenka vandens, ypač, jei ji yra nulėpusi ir gausiai apaugusi plaukais. Labai svarbu prižiūrėti ilgaplaukių šunų ausis, nes jų ausies kanalai apaugę plaukais, kuriuos reikėtų apkirpti ar išpešioti. Tačiau šunims, kurie dar nesirgo ausies uždegimu, to daryti nerekomenduojama, nes odos dirginimas taip pat gali sąlygoti uždegimą. Neretai otitą šunims predisponuoja navikai (riebalinių liaukų augliai, sierą gaminančių liaukų augliai). Dažniausios otito priežastys yra padidėjęs jautrumas tam tikros rūšies ėdalui, autoimuninės ligos ir ausų erkės. Išorinės ausies uždegimą gali sukelti nemažai parazitų rūšių. Tačiau prie parazitinių susirgimų ausų erkutė Otodectes cynotis pasitaiko bene dažniausiai ir sukelia 5-10 % šunų otito atvejų. Ausų erkutės gali sukelti uždegimą ir likti nepastebėtos, kadangi uždegimui prasidėti užtenka dviejų ar trijų erkių. Alerginio ausų uždegimo priežastimi gali būti ne tik pašaras, bet ir kai kurie vaistai, naudojami ausies uždegimui gydyti. Į ausį patekę ir įstrigę svetimkūniai taip pat gali sukelti uždegimą. Dažniausiai sergančiam šuniui ausys niežti, jis jas kasosi, purto galvą. Uždegimui progresuojant pradeda išsiskirti eksudatas ir jaučiamas nemalonus kvapas. Ausis parausta, patinsta, pleiskanoja, joje susidaro šašai, nulūžinėja plaukai, atsiranda išplikusių dėmių. Pažeidimai gali išsivytyti ir išorinėje ausies kaušelio dalyje, pakaušio, snukio srityje. Pastebėjus bent vieną iš šių požymių būtina nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją, nes ligai užsitęsus ausies landos audiniai sutinsta ir hipertrofuojasi taip stipriai, kad landa užsidaro beveik aklinai, į ją nebegali patekti oras, jos neįmanoma gerai išvalyti, į ją sunkiai patenka vaistai ir tada lieka vienintelis, chirurginis, gydymo būdas – platinamas ausies kanalas. Negydant lėtinio uždegimo, gali būti perforuotas ausies būgnelis ir infekcija pateks į vidinę ausį. Tai gali sukelti dalinį ar visišką kurtumą, koordinacijos sutrikimus, vėmimą, regos nervų sutrikimus. Labai sunkiais atvejais, gali prasidėti net smegenų uždegimai. Pradėjus gydyti iš karto, otitas beveik visada išgydomas. Gydant šį susirgimą, skiriama lašinamų medikamentų, kartais kai susirgimas sunkus gali būti skiriami ir leidžiami antibakteriniai preparatai. Labai svarbu laikytis visų veterinarijos gydytojo nurodymų ir vaistus lašinti tik į gerai išvalytą ausį ir tik griežtai nurodytu laiku. Sveiko šuns ausis reikia valyti kas 1-3 savaites, naudojant specialius valiklius. Ilgaplaukiams šunims reikia išpešioti ar iškarpyti plaukus iš ausis landos. Šunį išmaudžius ar jam sulijus, būtina sausai išvalyti šuns ausis.

Šunų alerginės ligos. Alergija – tai organizmo gebėjimas ypatingai jautriai reaguoti į pakartotinai patekusią medžiagą ar medžiagų grupes ir tai vienas iš dažniau pasitaikančių negalavimų naminiams gyvūnams. Gali būti alergija tam tikroms medžiagoms, esančioms ore, kurias gyvūnas įkvepia (žiedadulkių, įvairių augalų alergenai, dulkės, pelėsiai ir t.t.), ėdesiui ir netgi tokiems aplinkos faktoriams kaip dulkių erkutės ar blusos. Kiti faktoriai – tai gyvuliniai baltymai iš plaukų, kailio bei medžiagų, kurios sukelia odos alergines reakcijas (kontaktinė alergija žolėms ar medžiagai ant kurios gyvūnas nuolat guli), pvz., tam tikri aliejai, esantys augaluose, medikamentuose, įvairūs cheminiai junginiai ir t.t. Alergenai į organizmą gali būti sušvirkščiami arba gali patekti tiesiogai per odą. Padidėjęs organizmo jautrumas būna ne visiems, o tik kai kuriems individams ir, manoma, yra sąlygotas genetiškai. Beje, tas pats gyvūnas gali būti jautrus ne vienam, o keliems alergenams. Mūsų augintiniams paprastai nepasireiškia tipiškas šniukščiojimo, čiaudėjimo ir ašarojimo sindromas, būdingas žmonėms. Jiems alerginis atsakas dažniausiai apima odą: jaučiamas niežėjimas, gyvūnas nuolat trinasi, kasosi, voliojasi žolėje ar ant kilimo, vystosi odos uždegimas, kailio spalvos pokyčiai, įvairiose kūno vietose atsiranda šašų ir t.t. Audiniai paburksta, parausta, pakyla kūno temperatūra, kartais gyvūnas dūsta, vemia. Alergija pasireiškia praėjus kelioms minutėms, valandoms ar kelioms dienoms po alergeno patekimo. Esti šimtai , jei ne tūkstančiai, medžiagų, kurioms gali būti alergiški gyvūnai. Dažniausiai susiduriame su alergijomis, kurias sukelia įkvėpti alergenai: dulkės, pelėsiai, žolių, medžių žiedadulkės, grybeliai, dulkių erkutės ir t.t. Paprastai šios alergijos pasižymi tam tikru sezoniškumu. Jos gali pasireikšti tik tam tikru metų laiku arba tik tam tikru metų laiku paūmėti. Sekanti dažniausiai pasitaikanti alergijų rūšis yra ėdesio sukeliamos alergijos. Paprastai esant alergijai ėdesiui pasireiškia tokie patys simptomai, tačiau jie gali trukti ištisus metus. Kiek rečiau pasitaikanti alergijų kategorija yra kontaktinės alergijos. Jos paprastai išryškėja, kai gyvūnai, o ypač šunys yra alergiški žolėms ir didžiąją laiko dalį praleidžia lauke. Gyvūnai taip pat gali būti alergiški skalbimo priemonėms, kuriomis plaunamas jų guolis. Tokioms kontaktinėms alergijoms būdinga tai, kad paraudimas bei uždegimas apima pilvo sritį, tačiau, kontaktinį dermatitą padų srityje sukels druska, kuria žiemą barstomi keliai, chromuotas dubenėlis sukels kontaktinį dermatitą snukio srityje ir t.t. Kartais šunims ir katėms, ilgesnį laiką pabuvusiems su antkakliu nuo ektoparazitų, taip pat pasireiškia kontaktinis dermatitas. Gyvūnui atsiranda rausvos dėmės ar rausvas žiedas antkaklio srityje, tos vietos labai niežti. Padidėjęs jautrumas blusų įkandimams – dažniausiai diagnozuojama alergija Lietuvoje. Šia alergijos forma serga įvairių veislių ir lyčių, įvairaus amžiaus šunys. Šunys labai kasosi, ypač uodegos, tarpvietės, užpakalinių galūnių srityje, niežtinčias vietas laižosi ir tos vietos gali išplikti. Šunų atopija – įkvėptų ir per odą patekusių alergenų sukelta alergija gana dažnai pasitaiko visų veislių šunims ir pasireiškia bendru odos niežėjimu bei ausų uždegimu. Egzistuoja tiek genetinis, tiek atskirų šunų veislių (kai kurie terjerai , vokiečių aviganiai, bokseriai, Labradoro ir auksaspalviai retriveriai) polinkis sirgti atopijomis. Liga pasireiškia niežėjimu, ypatingai, snukio, pėdų ir pilvo srityje, tačiau gali niežėti ir visą kūną. Labiausiai niežtinčios vietos parausta, išplinka. Kai kurie šunys gali čiaudėti, kosėti. Kaip išvengti alergijų? Geriausias būdas išvengti alergijų – tai apsisaugojimas nuo jų. Tai reiškia – kiek įmanoma reikia vengti kontaktų su agentais sukeliančiais alergijas (žiedadulkėmis, dulkėmis, tam tikrais medikamentais, specifiniu ėdesiu, ekto- bei endoparazitais ir kt.). Šunis ir kates reikia šerti tik pilnaverčiu pašaru, kuriame būtų pakankamai amino rūgščių, vitaminų, mineralinių medžiagų. Gyvūnų kailį būtina nuolat valyti, šukuoti, svarbu periodiškai naikinti ektoparazitus, atlikti dehelmintizaciją.

Žarnyno nepraeinamumas. Šunys, ypač jauni šuniukai, labai mėgsta žaisti su įvairiais daiktais. Deja, mūsų augintiniai savo žaislus gali praryti. Dažniausiai tai nesukelia didesnių problemų, nes praryti daiktai pašalinami su išmatomis. Tačiau kartais tai gali pridaryti didelių nemalonumų ir, galbūt, net negalite įsivaizduoti ko tik veterinarijos gydytojai neranda mūsų gyvūnų žarnyne – nuo kamuoliukų iki metalinių šaukštų ar mėsos malimo mašinėlių peiliukų. Klinikiniai požymiai priklauso nuo to, kurioje virškinimo trakto dalyje prarytas daiktas užstringa ir ar jis pilnai uždaro žarnyno spindį. Jei svetimkūnis nepilnai uždaro žarnos spindį, susirgimas gali tęstis mėnesiais. Gyvūnas būna apatiškas, prasčiau ėda, kartais gali vemti, viduriuoti. Jei svetimkūnis užstringa skrandyje ar plonąjame žarnyne, gyvūnas ima vemti, išvemia ką tik suėstą pašarą, paskui visai nustoja ėsti, bando gerti, bet vandenį tuoj pat išvemia, pilvas skausmingas. Jei svetimkūnis užstringa storąjame žarnyne, gyvūnas neėda, vis bando tuštintis, bet nesėkmingai, gali šiek tiek kraujuoti iš tiesiosios žarnos. Gyvūnas neramus, vaikšto susirietęs, kartais vemia. Toje vietoje, kur yra įstrigęs svetimkūnis, žarna yra dirginama, sukeliamas jos uždegimas, jei dirginimas tęsiasi ilgai ar ta žarnos dalis visiškai užspaudžiama ir nemaitinama, įvyksta žarnos nekrozė. Gydymas tik operacinis.Pastebėjus bent vieną iš šių požymių būtina nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją, kiekviena uždelsta valanda mažina sėkmingos baigties galimybę, nusilpusį gyvūną yra daug pavojingiau operuoti, jis sunkiau sveiksta.

Onkologija. Visi navikai skirstomi į gėrybinius ir piktybinius. Gėrybiniai auga lėtai, bet per ilgą laiką gali išaugti labai dideli. Jie neįauga į kitus audinius, o būna atsiskyrę nuo jų. Šie navikai būna neskausmingi, paslankūs, gyvūno sveikata nepablogėja. Laiku pradėtas gydyti pacientas dažniausiai pasveiksta. Piktybiniai navikai vystydamiesi įauga į aplinkinius audinius, būna nepaslankūs, neturi aiškių ribų, kartais būna skausmingi. Šie navikai gali gaminti hormonus, toksinus ar kitas biologiškai aktyvias medžiagas. Sergantis gyvūnas tampa apatiškas, mažiau ėda, krenta svoris ir dar būna daug įvairių klinikinių požymių priklausomai nuo to, kuriuose organuose vystosi navikinis audinys.

Navikai gali vystytis įvairiuose organuose ir audiniuose, bet dažniausiai pasitaiko:
● pieno liaukų, gimdos ir kiaušidžių navikai, ypač vyresnėms neturėjusioms palikuonių patelėms;
● prostatos ir sėklidžių navikai;
● odos navikai.

DAŽNIAUSIAI PASITAIKANTYS MĖSĖDŽIŲ PARAZITINIAI SUSIRGIMAI



Toksokarozė ir toksoaskaridozė – sukelia apvaliosios kirmėlės (nematodai). Toxocara canis, T. mystax, ir Toxascaris leonina, parazituojančios šunų ir kačių plonosiose žarnose. Toksokarų patelės išskiria kiaušinėlius plonosiose žarnose. Jie su suaugusių šunų išmatomis patenka išorėn. Esant palankiai aplinkos temperatūrai ir drėgmei per 1-2 savaites kiaušiniuose susiformuoja lervos. Tokie kiaušiniai yra invaziniai ir, kai juos praryja mėsėdžiai, iš kiaušinių išėjusios lervos prasiskverbia į žarnų kraujo kapiliarus, po to su krauju patenka į plaučius. Iš čia jos bronchais ir trachėja atkeliauja į burną ir praryjamos į skrandį, čia lytiškai subręsta ir pradeda daugintis. Toksokaroze užsikrečia mėsėdžiai iki 6 mėnesių amžiaus. Dažniausiai užkrečiami dar negimę šuniukai, nes lervos kraujagyslėmis prasiskverbia pro placentą ir tada šuniukai gimsta su toksokarų lervomis plaučiuose. Atvesti jaunikliai užsikrečia žįzdami motinos pieną ar ėsdami invaziniais kiaušinėliais užterštą pašarą.

Toxascaris leonina lervos šunų organizme nemigruoja ir toksoaskaridoze užsikrečia vyresni gyvūnai.

Didžiausi pažeidimai padaromi lervų migravimo periodu. Užsikemša žarnos, šunys viduriuoja, pažeidžiami plaučiai, išsivysto kosulys, pasirodo ištakos iš nosies. Išmatose randama daug kiaušinėlių. Šuniukai liesėja, dažnai inkščia ir dalis jų gali net nugaišti. Tam, kad išvengti šio susirgimo, būtina nuolat valyti šunų guolius, suaugusius šunis reikia kas 3 mėnesius tirti ir užsikrėtusius dehelmintizuoti. Vaistų nuo kirminų būtina duoti ir 15-20 dienų šuniukams.

Dipilidiozė – ligą sukelia šunų, kačių, lapių, usūrinių šunų, vilkų ir, retkarčiais, žmonių plonosiose žarnose parazituojančios plokščiosios kirmėlės (cestodai) Dipylidium caninum. Ši kirmėlė yra sudaryta iš narelių, kuriuose gali būti daugiau nei po 500 kiaušinėlių. Kiaušinėliai su išmatomis patenka į aplinką ir čia juos praryja blusų ar plaukagraužių lervos. Iš šių lervų vystosi suaugusios blusos ir plaukagraužiai, o juose toliau vystosi plokščiųjų kirmėlių lervos. Gyvūnai užsikrečia prariję invazuotas blusas ar plaukagraužius. Per 3 savaites iš lervų išauga apie 50 cm ilgio cestodai. Esant intensyviam užsikrėtimui šunys silpsta, viduriuoja, ant išmatų paviršiaus randama cestodų narelių. Labiau nukenčia jauni šuniukai. Profilaktiškai labai svarbu naikinti blusas.

Difiliobotriozė. Šią parazitozę mėsėdžiams sukelia plokščiosios kirmėlės (cestodai) Diphyllobothrium latum, parazituojančios plonosiose žarnose. Jos gali išaugti iki 20 metrų ilgio. Mėsėdžiai ir žmonės užsikrečia, kai suvalgo termiškai nepakankamai apdorotas užkrėstas žuvis (ungurius, lydekas, ešerius, vėgeles ir kt.). Šių žuvų raumenyse, ikruose, kepenyse būna plokščiųjų kirmėlių lervų (plerocerkoidų), kurias gyvūnui prarijus žarnyne išsivysto cestodas. Užsikrėtę šunys silpsta, liesėja, stena, kirmėlės gali užkimšti žarnyną, tiriant išmatas flotacijos metodu jose randami kiaušinėliai. Profilaktiškai labai svarbu šunims neduoti žalios žuvies.

Echinokokozė. Plokščiosios kirmėlės (cestodai) Echinococcus granulosus parazituoja šunų, vilkų, rečiau lapių plonosiose žarnose, čia dauginasi ir deda kiaušinėlius. Tarpiniams šeiminikams – avims, ožkoms, galvijams, kiaulėms, šernams, stirnoms, briedžiams, kitiems žinduoliams ir žmonėms kiaušinėlius parijus, ant jų kepenų ir kitų organų paviršių iš jų išsivysto pūslės, kurių viduje būna 3-4 tūkst. gemalinių galvučių. Mėsėdžiai užsikrečia suėdę tom pūslėm invazuotos mėsos ir iš kiekvienos gemalinės galvutės gyvūno žarnyne gali išsivystyti cestodai. Šunims echinokokozė diagnozuojama ant išmatų paviršiaus radus narelių. Profilaktiškai šunims negalima duoti nevirtų gyvulių vidaus organų.

Teniozės. Mėsėdžių plonosiose žarnose parazituoja Taeniidae šeimai priklausančių keletas rūšių plokščiųjų kirmėlių (cestodų). Iš jų dažniausiai pasitaiko Taenia hydatigena. Tai stambūs cestodai, kurie gali išaugti iki 5 m ilgio. Parazituoja šunų, lapių ir kitų šuninių plonosiose žarnose. Su šunų išmatomis išorėn patenka nareliai su kiaušinėliais. Juos su žole ar vandeniu praryja tarpiniai šeimininkai: galvijai, avys, ožkos, elniai, briedžiai ir kiti atrajotojai. Iš kiaušinėlių per 4 savaites ant vidaus organų serozinių plėvių ir žarnų pasaito išauga pūslės (plonakaklės finos). Šunys užsikrečia suėdę tomis pūslėmis užkrėstos mėsos. Mėsėdžių plonosiose žarnose taip pat gali parazituoti Taenia pisiformis, T. serialis, T. Taeniaformis ir kiti cestodai. Profilaktiškai šunims negalima duoti nevirtų gyvulių vidaus organų.

Šunys, kurie dažnai patenka į didesnes šunų susibūrimo vietas kur būna neprižiūrimų gyvūnų ar net dresūros aikšteles, šunų parodas ar viešbučius gali užsikrėsti greitai nuo vieno šuns kitam perduodamomis niežų erkutėmis.

Sarkoptozė. Ši liga dar vadinama šunų niežais. Niežus sukelia mikroskopinės odos erkutės Sarkoptes canis, jos visą savo vystymosi ciklą praleidžia šeiminko odoje ir, ne šuns organizme, gali išgyventi vos keletą dienų. Žmonės, kontaktuojantys su sergančiais gyvūnais, dažnai tampa šalutiniu šio parazito šeimininku. Tai reiškia, kad erkutės negali daugintis žmogaus odoje, bet čia patekusios, sukelia stiprų dirginimą, bei niežulį, nes jų medžiagų apykaitos produktai veikia kaip stiprus alergenas. Erkutės gyvena bei dauginasi raginiame šuns odos epidermio sluoksnyje. Čia jos rausia kanalėlius, deda kiaušinėlius, iš jų išsirita lervutės ir, po kelių nėrimosi stadijų, virsta suaugusiomis erkėmis. Niežai yra labai užkrečiama ir greitai perduodama kontakto metu liga. Inkubacinis periodas, laikas per kurį nuo užsikrėtimo odoje prisidaugina pakankamai daug erkių ir išryškėja ligos požymiai, trunka 2-8 savaites. Ši liga labai greitai išplinta, jei sergantis šuo patenka į didesnes gyvūnų susibūrimo vietas – šunų parodas, dresūros aikšteles. Sergantis šuo kasosi vis stipriau ir stipriau, šuo gali tapti neramus, liūdnas, blogiau ėsti. Dažniausiai pirmi niežtintys židiniai atsiranda ant ausų išorinių kraštų, alkūnių ir kulnų, snukio, papilvės. Odoje atsiranda paraudimai, šašeliai, odos pleiskanojimas ir plikimas pažeidimų vietose. Pas užsikrėtusio šuns šeimininkus dažnai atsiranda niežtinčios rausvos dėmelės ar pūslelės ant pilvo bei rankų. Išgydžius šunį, šie pabėrimai praeina savaime. Susirgimas diagnozuojamas pagal klinikinius požymius bei mikroskopuojant odos skutenas.

Cheiletieliozė. Sukelia Cheyletiella genties niežų erkės, parazituojančios ant šunų, kačių, lapių, mangutų, kiškių, triušių ir žmonių odos paviršiaus. Šios erkės neturi pastovios rūšies šeimininko. Jos yra gana didelės – 0,35-0,5 nm ilgio. Parazituoja odos keratininiame sluoksnyje, nepažeisdamos plaukų folikulų. Maitinasi limfa, pradurdamos odą aštriais chelicerais. Savo kiaušinėlius jos priklijuoja prie gyvūno plaukų. Jų parazitavimo ciklas per 21 dieną praeina ant vieno šeimininko: kiaušinėliai, lervos, nimfos ir subrendę erkės. Užsikrėtusiems gyvūnams nugaros srityje pleiskanoja oda, niežti, slenka plaukai. Diagnozuojama mikroskopuojant iššukuotus plaukus, Fiuleborno metodu tiriamos išmatos, kadangi šunys prisilaižo, randami stambūs kiaušinėliai su embrionais.

Otodektozė. Šunims, katėms, lapėms, triušiams ir kitiems žvėreliams išorinės ausies uždegimą sukelia erkės Otodectes cynotis. Gyvūnai kasosi, nuplinka ausys, jose kaupiasi rudas nemalonaus kvapo eksudatas. gyvūnai užsikrečia kontakto metu. Uždegimas pereina į vidinę ausį, išsivysto būgnelio uždegimas. Mikroskopuojant iš ausų paimtas skutenas randamos stambios ir judrios niežų erkės.

Demodekozė. Serga šunys, katės, kiaulės, galvijai ir žmonės. Šunims šią ligą sukelia erkė Demodex canis. Erkės parazituoja plaukų folikuluose ir riebalinėse odos liaukelėse. Kai sergantys mėsėdžiai laižosi pažeistas vietas, dalis erkių patenka į virškinimo traktą. Jos prasiskverbia į limfinius mazgus, plaučius, kepenis, blužnį. Parazituodamos suardo aplinkinius audinius, išsivysto uždegimas, atrofuojasi plaukų folikulai ir riebalinės laiukos. Pirmieji ligos požymiai atsiranda apie akis ir ant snukio. Iškrenta plaukai, oda pleiskanoja, sustorėja, susiraukšlėja, susidaro šašai, pūliniai. Diagnozuojama mikroskopuojant giliai paimtas skutenas.

Blusos yra kraujasiurbiai parazitai, jų įkandimai sukelia alerginį šunų  odos niežėjimą, išbėrimus, pleiskanojimą, plaukų slinkimą. Blusos yra šunų kaspinuočio Dipilidium caninum platintojos. Suaugę parazitai minta krauju ir visą savo gyvenimą praleidžia šunų plaukuose. Iškritusios iš šeimininko plaukų jos gali badauti iki pusės metų. Blusų patelės, prisisiurbusios kraujo, deda kiaušinėlius, kurie dažniausiai nuo šeimininko odos nukrenta ant žemės, nors kartai gali likti ir tankiuose šuns plaukuose. Patelės gyvena iki dviejų metų ir per savo gyvenimą padeda 500-1000 kiaušinėlių. Blusų vystymosi ciklas yra toks: patelėàkiaušinėlisàlervaàlėliukėàpatelė ir patinėlis. Iš kiaušinėlių lervos išsirita per 2-12 dienų. Po to lerva per 2-3 savaites neriasi ir tampa lėliuke. Lėliukė padengta limpančiais siūlais, prie jų prilimpa dulkės, įvairios smulkios šiukšlės ir lėliukė virsta nematoma šiukšlių dalimi. Priklausomai nuo aplinkos temperatūros ir drėgmės, lėliukė per kelias dienas ar kelis mėnesius virsta suaugusia blusa. Šiuo metu efektyviausios priemonės prieš blusas yra preparatai Program (Novartis) – kartą per mėnesį suduodamos tabletės ar skystis. Frontline, Advantage – šie preparatai suardo blusų nervinę sistemą ir duoda labai gerą efektą. Naikinant blusas, svarbu nepamiršti, kad blusų populiacijoje yra 10 % suaugusių ir 90 % perų (kiaušinėliai, lervos, lėliukės), todėl labai svarbu dezinfekuoti aplinką. Blusų lervų naikinimui aplinkoje galima naudoti Boraks skalbimo priemonę, natrio poliboratą ir boro rūgštį. Boro preparatais galima apipurkšti mėsėdžių gulėjimo vietas. Taip pat į šunų guolį rekomenduojama pilti spygliuočių pjuvenas, kloti ajerus. Tokiose vietose blusos nesiveisia.

Plaukagraužiai – smulkūs (vidutiniškai 1,5 mm ilgio) besparniai šviesiai gelsvi ar rudi vabzdžiai, turintys stiprius graužiamuosius organus. Jų galva platesnė už krūtinę. Šie parazitai yra nuolatiniai šunų parazitai, mėgstamiausios parazitavimo vietos yra šuns nugara, galva, kaklas. Daugiausia plaukagraužių randama neprižiūrimų šunų plaukuose, jie minta pleiskanomis, krauju ir limfa bei odos paviršiaus sluoksniu. Šunys užsikrečia kontaktuodami su sergančiais šunimis. Parazituodami plaukagraužiai suerzina odą, ji niežti. Pačioje užsikrėtimo pradžioje, kai parazitų nedaug, šunų savijauta ir išvaizda nesikeičia, vėliau gyvuliai pasidaro neramūs, kasosi, išsivysto odos uždegimas, mažėja atsparumas kitoms ligoms. Liga diagnozuojama radus plaukuose parazitų.

Utėlės. Tai smulkūs (1,5-3 cm ilgio) besparniai, kraują siurbiantys vabzdžiai. Kūnas ovalus, galva siauresnė už krūtinę. Pagal tai utėlės atskiriamos nuo plaukagraužių. Visą savo gyvenimą jos parazituoja ant šuns, o iškritusios iš plaukų, utelės greitai žūva. Šie parazitai kelis kartus per dieną maitinasi šuns krauju. Suaugusios utelės gyvena iki 2 mėnesių ir per šį laikotarpį patelės padeda iki 100 kiaušinėlių. Per 10-18 dienų iš kiaušinėlių išsirita lervos, kurios 3 kartus neriasi ir tampa suaugusia utėle. Užsikrėtę šunys kasosi, prasideda odos uždegimas. Liga diagnozuojama radus šuns plaukuose utėlių arba glindų.

Babeziozė. Tai sunki šunų, kačių, lapių, usūrinių šunų ir kitų kailinių žvėrelių liga, kurią sukelia parazitiniai pirmuonys Babesia (Piroplasma) canis, parazituojantys eritrocituose. Babezijos yra gana stambios ir gali užpildyti visą eritrocitą. Kartais jos randamos kraujo plazmoje ir neutrofiluose. Ligos pradžioje eritrocituose būna pavienės babezijos, o vėliau jų skaičius ryškiai daugėja. Šunų babezijas platina Dermatocentor ir kitų rūšių mūsų krašte paplitusios kraujasiurbės erkės. Užkrėstų erkių seilių liaukose būna daugybė šių parazitų. Įkandimo metu jie patenka į šuns kraują, bręsta, infekuoja eritrocitus, maitinasi jų citoplazma bei juos ardo. Kai parazitų neturinti erkė įkanda sergančiam šuniui – babezijos vėl patenka pas pernešėją ir tokiu būdu ši liga sparčiai plinta. Dažnai serga medžiokliniai ir tarnybiniai šunys, lakstantys pievose ir krūmuose, kur būna erkių. Daugiausiai sergančių mėsėdžių būna pavasarį, kai erkės masiškai puola siurbti kraujo. Ligos eiga gali būti žaibinė (šuo greitai silpsta ar net nugaišta), ūmi ar lėtinė. Susirgus pakyla temperatūra (iki 41-42°C), šuo tampa liūdnas, blogiau ėda arba visai neėda, dreba raumenys, padažnėja kvėpavimas ir širdies darbas, gleivinės tampa blyškios ar geltonos (dėl anemijos ir hemolizinės geltos), šlapimas tampa rausvai rudas (hemoglobinurija), kartais šunys vemia, negali tuštintis arba kaip tik viduriuoja, išmatos būna labai tamsios. Šuningos kalės gali abortuoti. Negrįžtami pokyčiai vyksta ir centrinėje nervų sistemoje. Labai svarbu gydymą pradėti nedelsiant, tik pastebėjus bet kurį iš šių požymių. Liga diagnozuojama mikroskopuojant periferinio kraujo tepinėlius, dažomus Gimzos dažais. Norint išvengti šio susirgimo, reikia stengtis apsaugoti šunį nuo galimo erkių įsisiurbimo. Tam yra skirta daug įvairių preparatų – antkaklių, aerozolių, lašelių. Jeigu erkė visdėlto įsisiurbė, ją reikia kuo greičiau ištraukti. Negalima lašinti ant erkės aliejaus ar kitų skysčių, nes dusdama erkė išskirs dar daugiau seilių ir tikimybė užkrėsti bus žymiai didesnė.

UŽKREČIAMOS LIGOS

Šunų maras. Marą sukelia paramyxovirusas. Maro virusas ardo limfinį audinį, sukelia limfmazgių atrofiją ir degeneraciją. Tai slopina imuninę sistemą, todėl labai susilpnėja organizmo ginybinė reakcija, labai dažnos įvairios komplikacijos. Šunys užsikrečia kontakto metu, taip pat marą gali pernešti kliniškai sveiki viruso nešiotojai. Galimas netiesioginis užkrėtimas per aplinką, rankas, rūbus, avalynę, maisto dubenėlius, bendrus žaislus, guolius. Inkubacinis periodas (laikas nuo užsikrėtimo iki ligos pasireiškimo) – 3-6 dienos. Per tą laiką virusas dauginasi limfmazgiuose, tada patenka į kaulų čiulpus, įvairių organų gleivines ir toliau dauginasi audiniuose (dažniausiai pažeidžia kvėpavimo takų, virškinimo trakto, lytinių organų gleivines). Nuo 9 dienos virusas gali kolonizuotis nervų sistemoje. Jau 8 dieną po užsikrėtimo, net jei dar nėra klinikinių požymių, visose šuns išskyrose jau yra virusų ir jis gali užkrėsti kitus šunis. Serga įvairaus amžiaus šunys. Klasikiniai maro pradžios požymiai – gyvūnas liūdnesnis, gali šiek tiek viduriuoti, po kelių dienų viskas lyg ir susitvarko. Po to atsiranda žalsvai gelsvos pūlingos išskyros iš akių ir nosies, gali pasireikšti kosulys, čiaudėjimas. Pakyla aukšta kūno temperatūra. Gali pradėti drebėti vienos ar kelių galūnių raumenys, gyvūnas sunkiau stojasi, eidamas nepilnai koordinuoja savo judesius. Esant sunkesniai nervinei formai gali pasireikšti kramtomųjų ar kitų raumenų traukuliai, epilepsiniai priepuoliai, paralyžius. Nėščios kalės gali abortuoti. Yra skiriamos gastrointestinalinė (vėmimas, viduriavimas, dehidratacija), respiratorinė (pūlingos išskyros iš nosies, apsunkintas kvėpavimas, kosulys, dusimas), akių (šviesos baimė, išskyros iš akių, tinklainės degeneracija, sausasis keratitas, ragenos opos), odos (pūslelės, paraudimai, ausų uždegimas), nervinė (epilepsijos priepuoliai, kramtomųjų raumenų trukuliai, psichikos sutrikimai, tikas, koordinacijos sutrikimai, paralyžius), hiperkeratozinė (nosies veidrodėlio bei pirštų pagalvėlių hiperkeratozė) maro formos. Požymiai yra labai panašūs į bet kurio kito susirgimo, todėl labai svarbu greitai kreiptis į veterinarijos gydytoją. Liga diagnozuojama pagal klinikinius požymius ir kraujo tyrimus. Vienintelė patikima priemonė išvengti maro – profilaktinė vakcinacija prieš tai dehelmintizavus gyvūną. Vakcinuoti reikia 6, 9 ir 12 arba 8 ir 12 savaičių dehelmintizuotus šuniukus. Pakartotinai būtina revakcinuoti 1 kartą metuose bet kokio amžiaus šunį, iki pat jo gyvenimo pabaigos. Taip pat rekomenduojama papildomai vakcinuoti šunis, pasveikusius po sunkios ligos, patyrusius kelias narkozes ar kitus veiksnius, galėjusius sumažinti gyvūno imunitetą. Du kartus nevakcinuotų šuniukų jokiu būdu negalima vesti į lauką.

Parvovirusinis šunų enteritas kontaginis ir greitai plintantis infekcinis mėsėdžių susirgimas, neretai pasibaigiantis gaišimu. Ligą sukelia virusas priklausantis Parvoviridae šeimai. Šunys užsikrečia per ėdesį, išmatas, virusai randami ant persirgusių šunų kailio, ant įvairių daiktų paviršiaus, drabužių. Nustatyta, kad dažniausiai parvovirusiniu enteritu serga 3-6 mėnesių šuniukai ir dažniau susirgimas pasireiškia vasarą ir rudenį, rečiau – žiemą ir pavasarį. Tokį ligos sezoniškumą galima paaiškinti tuo, kad daugiausia šuniukų atvedama pavasarį, tad vasarą, kai yra palankios ir oro sąlygos virusui plisti, šuniukai būna tokio amžiaus, kuris palankiausias parvovirusiniam enteritui pasireikšti. Vyresni nei 6 metų patinai serga dažniau nei kalės, tai siejama su patinų polinkiu klajoti. Nuo kontakto su sergančiu šunimi iki klinikinių ligos simptomų pasireiškimo praeina 7-14 dienų. Yra skiriamos dvi ligos formos – enterito ir miokardito, nors miokardito požymiai neretai nustatomi ir esant enterito formai. Pirmą susirgimo dieną gyvūnas būna apatiškas, neėda. Vėliau šuo pradeda vemti, viduriuoti. Išmatos būna pilkos ar geltonai pilkos spalvos, aštraus specifinio kvapo, neretai su kraujo priemaiša. Pradėjęs viduriuoti, gyvūnas labai greitai liesėja ir silpsta. Miokardito forma dažniausiai diagnozuojama 3-7 savaičių šuniukams ir didžioji jų dalis gaišta, išsivysčius dusulio, vėmimo ir traukulių simptomams. Liga diagnozuojama pagal  klinikinius požymius bei laboratorinius tyrimus. Vienintelė profilaktikos priemonė – vakcinacija.

Pasiutligė - ūmi virusinė liga, kuria sergant pažeidžiama CNS. Pasiutligei jautrūs visų rūšių gyvuliai ir žmonės. Patekę per žaizdas į organizmą virusai nervais keliauja į galvos smegenis ir ten dauginasi. Taip pat virusai sparčiai dauginasi gyvūnų seilių liaukose ir su seilėmis išsiskiria į aplinką. Liga pasireiškia praėjus 2-3 sav. - 1-2 mėn., retais atvejais 3 metams po įkandimo. Visų rūšių gyvuliams būdingas požymis – pakitęs elgesys. Iš pradžių šunys būna apatiški, neėda, negeria. Vėliau ima staugti, blaškytis, loja užkimę, nenuryja vandens, ėda neėdamus daiktus (akmenis, skudurus, pagalius), 2-3 dieną atsiranda paralyžius, nukamba apatinė lūpa, gyvūnas seilėjasi, sunkiai keliasi ir gaišta. Liga diagnozuojama iš klinikinių požymių ir epizootinių duomenų. Gyvūnui nugaišus, diagnozė patvirtinama laboratorijoje. Sergantiems gyvuliams gydymo priemonių nėra, todėl šunis būtina skiepyti nuo pasiutligės. Žmogus užsikrečia, kai jam įkanda pasiutęs gyvūnas ir su jo seilėmis virusas patenka į žaizdą. Galima užsikrėsti ir sergančio gyvūno seilėms patekus ant sužeistos odos ar gleivinės. Tai labai svarbu, nes virusai su seilėmis išsiskiria daug anksčiau, nei pasireiškia ligos požymiai. Žmonių rūbai, lietę pasiutusį gyvūną ar užteršti seilėmis, turi būti virinami ar dezinfekuojami. Įkandus įtartinam gyvūnui, būtina kreiptis į gydytoją. Žaizda kruopščiai sutvarkoma. Jei kraujavimas iš žaizdos nežymus, jis nestabdomas. Žaizda praplaunama muilo tirpalu, patepama 10% spiritiniu jodo tirpalu.

Infekcinis mėsėdžių hepatitas. Tai užkrečiama liga, kuria sergantys gyvūnai karščiuoja, išsivysto jų akių, kvėpavimo ir virškinimo organų gleivinių, kepenų ir tulžies pūslės uždegimas. Ligą sukelia virusas. Infekciniu hepatitu serga įvairių veislių ir amžiaus šunys bei lapės. Gerokai imlesni 1,5-6 mėnesių amžiaus šuniukai bei lapiukai. Sukėlėją gali platinti laukiniai žvėrys ir valkataujantys šunys. Ligos požymiai pasireiškia po 6-9 dienų po užsikrėtimo. Hepatitas būna žaibinis, ūminis ar latentinis. Žaibine liga sergantis gyvūnas ima drebėti ir staiga nugaišta. Ūmine eiga sergantis gyvūnas būna apatiškas, neturi apetito, jį kankina troškulys, vemia su tulžimi, viduriuoja, padidėja jo pažandiniai limfiniai mazgai, nusilpsta užpakalinė kūno dalis. Kūno temperatūra pakyla iki 40,5-41,7°C. Kartais būna pageltusios gyvūno glevinės, jose gali būti kraujosruvų. Gali pasireikšti traukuliai ar paralyžiai. Ūminiu hepatitu serga 2-4 paras, kartais 2 savaites. Lėtiniu hepatitu dažniausiai serga suaugę gyvūnai ir jiems dažniausiai būdingi požymiai nepasireiškia – jie tik platina virusą ir suserga tik tada, kai organizmą paveikia atsparumą mažinantys veiksniai. Tam, kad išvengti susirgimo, būtina šunis vakcinuoti.

  AKUŠERINĖS LIGOS


Ar sterilizuoti gyvūną? Manoma, kad jei gyvūno neplanuojama veisti, geriausia jį sterilizuoti jauname amžiuje (6-12 mėnesių, priklausomai nuo gyvūno rūšies, veislės ir kitų faktorių). Sterilizacija:

·  padės išvengti nepageidaujamo prieauglio;

·  apsaugos nuo gimdos, kiaušidžių, prostatos, sėklidžių, pieno liaukų uždegimų bei navikų, kurie ypač dažnai pasitaiko nesterilizuotiems ir neveisiamiems vyresnio amžiaus gyvūnams;
·  neliks nepatogumų susijusių su ruja;
·  gyvūnai rečiau pabėgs, taps ne tokie agresyvūs, kadangi nebereikės kovoti dėl teritorijos ir patelių, patirs mažiau traumų, rečiau sirgs užkrečiamosiomis ligomis;
·  katinai nustos žymėti teritoriją namuose;
·  šunys taps lengviau dresuojami, prieraišesni, sargesni.

Taigi, sterilizacija apsaugos jūsų augintinio sveikatą ir pagerins jo gyvenimo kokybę.

Nepageidaujamas nėštumas. Taip atsitinka, kai veislinė kalė pabėga iš namų ir susikergia su beveisliu patinu, kai nėra galimybės auginti šuniukus, arba kai kalė turi sveikatos sutrikimų. Jeigu jau taip atsitiko, svarbiausia ilgai nelaukti, nes nutraukti nepageidaujamą nėštumą medikamentais (naudojant hormoninius estrogenų arba prostaglandinų preparatus) galima tik pirmomis nėštumo dienomis. Vėliau jau teks kalę sterilizuoti arba auginti šuniukus. Ar kalė tikrai apsivaisino tiksliai nustatyti įmanoma tik nuo 24-25 nėštumo dienos atliekant ultragarsinį tyrimą. Ar kalė apsivaisino neįmanoma nustatyti tiriant kraują ar šlapimą. Tačiau, apie 50 % kalių po estrogenų naudojimo suserga gimdos uždegimu – pyometra, gali prasidėti kraujavimas iš gimdos, įvairūs hormoniniai sutrikimai, kiaušidžių cistos, kalė gali likti nevaisinga. Todėl prieš naudojant hormonus reikia viską gerai apmąstyti – ar planuojama kalę vėliau veisti, gal savininkas planuoja kalę sterilizuoti. Jei savininkas norėtų kalę vėliau veisti, tai geriau leisti atsivesti neveislinius šuniukus. Jei planuoja kalę sterilizuoti, tikslinga būtų nenaudoti hormonų, o sterilizuoti. Tam, kad išvengti nepageidaujamo nėštumo svarbu rujos metu net ir labai paklusnių kalių nepaleisti be pavadėlio, nes hormonų poveikis ir instinktas poruotis dažnai būna stipresnis už išmoktas pamokas, vedžioti nuošalesnėse vietose, patikrinti, ar voljeras tikrai sandarus, nesilankyti šunų parodose, neleisti vedžioti rujojančių kalių vaikams.

Pyometra – infekuotas pūlingas gimdos uždegimas. Ligos metu gimdoje susikaupia pūliai, toksinės medžiagos ir bakterijos iš gimdos yra rezorbuojamos į kraują, tai sukelia gyvybei pavojingą bendrą organizmo apsinuodijimą ir šoką. Negydant liga beveik visada baigiasi mirtimi. Dažniausiai serga vyresnio amžiaus (7-9 metų), neturėjusios palikuonių, nesterilizuotos kalės, tačiau, pasitaiko atvejų, kai suserga ir jaunos, pirmą kartą rujojančios kalės. Pyometra pradeda vystytis, kai organizme sutrinka lytinių hormonų balansas. Per didelis progesterono ir estrogenų kiekis sąlygoja gimdos gleivinės išvešėjimą, gimdoje ima kauptis skysčiai ir čia susidaro labai geros sąlygos daugintis įvairiems mikrobams, kurie gali patekti į gimdą iš makšties ar šlapimo išskyrimo sistemos normalios mikrofloros, rujos metu, kai yra atviras gimdos kaklelis. Pyometros išsivystymą ypač predisponuoja hormoninių preparatų, skirtų rujai ar nėštumui nutraukti, naudojimas. Liga pasireiškia praėjus 4-8 savaitėms po rujos arba hormoninių preparatų vartojimo. Kalė tampa apatiška, sumažėja arba dingsta jos apetitas, daug geria, daugiau šlapinasi, gali vemti, kartais paraližuojamos užpakalinės galūnės. Jeigu gimdos kaklelis atviras, pasirodo gausios išskyros iš makšties. Jos būna tąsios, nemalonaus kvapo, kartais gali būti su krauju. Jeigu gimdos kaklelis yra uždaras, pūliai kaupiasi gimdoje. Gimda labai padidėja, tuo pačiu padidėja ir pilvo apimtis. Jei pūliai nepasišalina iš makšties, jie yra rezorbuojami į kraują ir sukelia stiprią intoksikaciją. Kūno temperatūra pakyla ne visiems gyvūnams, kartais ji gali net sumažėti. Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo jis sėkmingesnis. Todėl labai svarbu pastebėjus kurį nors iš šių požymių ar bet kokias išskyras ne rujos metu, užsitęsus rujai, kuo skubiau kreiptis į veterinarijos gydytoją. Liga diagnozuojama pagal klinikinius požymius, atliekamas ultragarsinis pilvo ląstos tyrimas, taip pat atliekami kraujo ir šlapimo tyrimai. Priklausomai nuo ligos sunkumo ir kalės amžiaus gali būti taikomas konservatyvus (gydant tik medikamentais) ar chirurginis gydymas. Medikamentinis gydymas taikomas tik tada, kai liga diagnozuojama pačioje susirgimo pradžioje, kai kalė jauna ir planuojama vėliau ją veisti. Taikant chirurginį gydymą, pašalinama gimda ir kiaušidės ir tai yra geriausias gydymo būdas, nes taip ne tik pašalinama ligos priežastis, bet ir išvengiama ligos recidyvo ateityje. Visdėlto tam, kad išvengti susirgimo geriausia yra sterilizuoti neveisiamas kales jauname amžiuje, nenaudoti rują ir nėštumą nutraukiančių vaistų.

Prostatos ligos. Prostata - tai priedinė lytinė liauka, kuri išskiria didžiąją dalį ejakuliato sekreto, kuris yra būtina terpė spermatozoidų gyvybingumui bei aktyvumui palaikyti. Šunys gali sirgti tokiomis prostatos ligomis: prostatos hiperplazija, metaplazija, uždegimai, navikai, abscesai, cistos. Dažniausiai įvairūs šios liaukos pakitimai vystosi vyresnio amžiaus šunims. Sergantys šunys dažniau prašosi į lauką, šlapinasi daug ilgiau nei anksčiau, šlapimas bėga maža srovele. Kartais šlapinimasis gali būti skausmingas, šlapime gali būti kraujo, kartais kraujo lašelių gali būti ant apyvarpės ir gyvūnui nesišlapinant, kartais šlapimas laša nevalingai. Kartais šuniui būna sunku tuštintis. Šuo atsargiau sėdasi, gali pakisti jo eisena. Gyvūnas mažiau ėda, tampa liūdnesnis. Pastebėjus bent vieną iš šių požymių, būtina kuo greičiau kreiptis į veterinarijos gydytoją. Svarbi profilaktikos priemonė yra gyvūno kastravimas jauname amžiuje. Šunų, kurie kastruojami iki lytinio subrendimo ar ankstyvame amžiuje, prostata beveik nekinta visą gyvenimą, todėl labai sumažėja rizika susirgti įvairiomis šios liaukos ligomis.

BUS TĘSINYS


 

www.vetclinic.lt