Ar sterilizuoti gyvūną? Manoma, kad jei gyvūno neplanuojama veisti, geriausia jį sterilizuoti jauname amžiuje (6-12 mėnesių, priklausomai nuo gyvūno rūšies, veislės ir kitų faktorių).

Sterilizacija:

· padės išvengti nepageidaujamo prieauglio;

· apsaugos nuo gimdos, kiaušidžių, prostatos, sėklidžių, pieno liaukų uždegimų bei navikų, kurie ypač dažnai pasitaiko nesterilizuotiems ir neveisiamiems vyresnio amžiaus gyvūnams;
· neliks nepatogumų susijusių su ruja;
· gyvūnai rečiau pabėgs, taps ne tokie agresyvūs, kadangi nebereikės kovoti dėl teritorijos ir patelių, patirs mažiau traumų, rečiau sirgs užkrečiamosiomis ligomis;
· katinai nustos žymėti teritoriją namuose;
· šunys taps lengviau dresuojami, prieraišesni, sargesni.

Taigi, sterilizacija apsaugos jūsų augintinio sveikatą ir pagerins jo gyvenimo kokybę.

Nepageidaujamas nėštumas. Taip atsitinka, kai veislinė kalė pabėga iš namų ir susikergia su beveisliu patinu, kai nėra galimybės auginti šuniukus, arba kai kalė turi sveikatos sutrikimų. Jeigu jau taip atsitiko, svarbiausia ilgai nelaukti, nes nutraukti nepageidaujamą nėštumą medikamentais (naudojant hormoninius estrogenų arba prostaglandinų preparatus) galima tik pirmomis nėštumo dienomis. Vėliau jau teks kalę sterilizuoti arba auginti šuniukus. Ar kalė tikrai apsivaisino tiksliai nustatyti įmanoma tik nuo 24-25 nėštumo dienos atliekant ultragarsinį tyrimą. Ar kalė apsivaisino neįmanoma nustatyti tiriant kraują ar šlapimą. Tačiau, apie 50 % kalių po estrogenų naudojimo suserga gimdos uždegimu – pyometra, gali prasidėti kraujavimas iš gimdos, įvairūs hormoniniai sutrikimai, kiaušidžių cistos, kalė gali likti nevaisinga. Todėl prieš naudojant hormonus reikia viską gerai apmąstyti – ar planuojama kalę vėliau veisti, gal savininkas planuoja kalę sterilizuoti. Jei savininkas norėtų kalę vėliau veisti, tai geriau leisti atsivesti neveislinius šuniukus. Jei planuoja kalę sterilizuoti, tikslinga būtų nenaudoti hormonų, o sterilizuoti. Tam, kad išvengti nepageidaujamo nėštumo svarbu rujos metu net ir labai paklusnių kalių nepaleisti be pavadėlio, nes hormonų poveikis ir instinktas poruotis dažnai būna stipresnis už išmoktas pamokas, vedžioti nuošalesnėse vietose, patikrinti, ar voljeras tikrai sandarus, nesilankyti šunų parodose, neleisti vedžioti rujojančių kalių vaikams.

Pyometra – infekuotas pūlingas gimdos uždegimas. Ligos metu gimdoje susikaupia pūliai, toksinės medžiagos ir bakterijos iš gimdos yra rezorbuojamos į kraują, tai sukelia gyvybei pavojingą bendrą organizmo apsinuodijimą ir šoką. Negydant liga beveik visada baigiasi mirtimi. Dažniausiai serga vyresnio amžiaus (7-9 metų), neturėjusios palikuonių, nesterilizuotos kalės, tačiau, pasitaiko atvejų, kai suserga ir jaunos, pirmą kartą rujojančios kalės. Pyometra pradeda vystytis, kai organizme sutrinka lytinių hormonų balansas. Per didelis progesterono ir estrogenų kiekis sąlygoja gimdos gleivinės išvešėjimą, gimdoje ima kauptis skysčiai ir čia susidaro labai geros sąlygos daugintis įvairiems mikrobams, kurie gali patekti į gimdą iš makšties ar šlapimo išskyrimo sistemos normalios mikrofloros, rujos metu, kai yra atviras gimdos kaklelis. Pyometros išsivystymą ypač predisponuoja hormoninių preparatų, skirtų rujai ar nėštumui nutraukti, naudojimas. Liga pasireiškia praėjus 4-8 savaitėms po rujos arba hormoninių preparatų vartojimo. Kalė tampa apatiška, sumažėja arba dingsta jos apetitas, daug geria, daugiau šlapinasi, gali vemti, kartais paraližuojamos užpakalinės galūnės. Jeigu gimdos kaklelis atviras, pasirodo gausios išskyros iš makšties. Jos būna tąsios, nemalonaus kvapo, kartais gali būti su krauju. Jeigu gimdos kaklelis yra uždaras, pūliai kaupiasi gimdoje. Gimda labai padidėja, tuo pačiu padidėja ir pilvo apimtis. Jei pūliai nepasišalina iš makšties, jie yra rezorbuojami į kraują ir sukelia stiprią intoksikaciją. Kūno temperatūra pakyla ne visiems gyvūnams, kartais ji gali net sumažėti. Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo jis sėkmingesnis. Todėl labai svarbu pastebėjus kurį nors iš šių požymių ar bet kokias išskyras ne rujos metu, užsitęsus rujai, kuo skubiau kreiptis į veterinarijos gydytoją. Liga diagnozuojama pagal klinikinius požymius, atliekamas ultragarsinis pilvo ląstos tyrimas, taip pat atliekami kraujo ir šlapimo tyrimai. Priklausomai nuo ligos sunkumo ir kalės amžiaus gali būti taikomas konservatyvus (gydant tik medikamentais) ar chirurginis gydymas. Medikamentinis gydymas taikomas tik tada, kai liga diagnozuojama pačioje susirgimo pradžioje, kai kalė jauna ir planuojama vėliau ją veisti. Taikant chirurginį gydymą, pašalinama gimda ir kiaušidės ir tai yra geriausias gydymo būdas, nes taip ne tik pašalinama ligos priežastis, bet ir išvengiama ligos recidyvo ateityje. Visdėlto tam, kad išvengti susirgimo geriausia yra sterilizuoti neveisiamas kales jauname amžiuje, nenaudoti rują ir nėštumą nutraukiančių vaistų.

Prostatos ligos. Prostata – tai priedinė lytinė liauka, kuri išskiria didžiąją dalį ejakuliato sekreto, kuris yra būtina terpė spermatozoidų gyvybingumui bei aktyvumui palaikyti. Šunys gali sirgti tokiomis prostatos ligomis: prostatos hiperplazija, metaplazija, uždegimai, navikai, abscesai, cistos. Dažniausiai įvairūs šios liaukos pakitimai vystosi vyresnio amžiaus šunims. Sergantys šunys dažniau prašosi į lauką, šlapinasi daug ilgiau nei anksčiau, šlapimas bėga maža srovele. Kartais šlapinimasis gali būti skausmingas, šlapime gali būti kraujo, kartais kraujo lašelių gali būti ant apyvarpės ir gyvūnui nesišlapinant, kartais šlapimas laša nevalingai. Kartais šuniui būna sunku tuštintis. Šuo atsargiau sėdasi, gali pakisti jo eisena. Gyvūnas mažiau ėda, tampa liūdnesnis. Pastebėjus bent vieną iš šių požymių, būtina kuo greičiau kreiptis į veterinarijos gydytoją. Svarbi profilaktikos priemonė yra gyvūno kastravimas jauname amžiuje. Šunų, kurie kastruojami iki lytinio subrendimo ar ankstyvame amžiuje, prostata beveik nekinta visą gyvenimą, todėl labai sumažėja rizika susirgti įvairiomis šios liaukos ligomis.

BUS TĘSINYS