Toksokarozė ir toksoaskaridozė – sukelia apvaliosios kirmėlės (nematodai). Toxocara canis, T. mystax, ir Toxascaris leonina, parazituojančios šunų ir kačių plonosiose žarnose. Toksokarų patelės išskiria kiaušinėlius plonosiose žarnose. Jie su suaugusių šunų išmatomis patenka išorėn. Esant palankiai aplinkos temperatūrai ir drėgmei per 1-2 savaites kiaušiniuose susiformuoja lervos. Tokie kiaušiniai yra invaziniai ir, kai juos praryja mėsėdžiai, iš kiaušinių išėjusios lervos prasiskverbia į žarnų kraujo kapiliarus, po to su krauju patenka į plaučius. Iš čia jos bronchais ir trachėja atkeliauja į burną ir praryjamos į skrandį, čia lytiškai subręsta ir pradeda daugintis. Toksokaroze užsikrečia mėsėdžiai iki 6 mėnesių amžiaus. Dažniausiai užkrečiami dar negimę šuniukai, nes lervos kraujagyslėmis prasiskverbia pro placentą ir tada šuniukai gimsta su toksokarų lervomis plaučiuose. Atvesti jaunikliai užsikrečia žįzdami motinos pieną ar ėsdami invaziniais kiaušinėliais užterštą pašarą.

Toxascaris leonina lervos šunų organizme nemigruoja ir toksoaskaridoze užsikrečia vyresni gyvūnai.

Didžiausi pažeidimai padaromi lervų migravimo periodu. Užsikemša žarnos, šunys viduriuoja, pažeidžiami plaučiai, išsivysto kosulys, pasirodo ištakos iš nosies. Išmatose randama daug kiaušinėlių. Šuniukai liesėja, dažnai inkščia ir dalis jų gali net nugaišti. Tam, kad išvengti šio susirgimo, būtina nuolat valyti šunų guolius, suaugusius šunis reikia kas 3 mėnesius tirti ir užsikrėtusius dehelmintizuoti. Vaistų nuo kirminų būtina duoti ir 15-20 dienų šuniukams.

Dipilidiozė – ligą sukelia šunų, kačių, lapių, usūrinių šunų, vilkų ir, retkarčiais, žmonių plonosiose žarnose parazituojančios plokščiosios kirmėlės (cestodai) Dipylidium caninum. Ši kirmėlė yra sudaryta iš narelių, kuriuose gali būti daugiau nei po 500 kiaušinėlių. Kiaušinėliai su išmatomis patenka į aplinką ir čia juos praryja blusų ar plaukagraužių lervos. Iš šių lervų vystosi suaugusios blusos ir plaukagraužiai, o juose toliau vystosi plokščiųjų kirmėlių lervos. Gyvūnai užsikrečia prariję invazuotas blusas ar plaukagraužius. Per 3 savaites iš lervų išauga apie 50 cm ilgio cestodai. Esant intensyviam užsikrėtimui šunys silpsta, viduriuoja, ant išmatų paviršiaus randama cestodų narelių. Labiau nukenčia jauni šuniukai. Profilaktiškai labai svarbu naikinti blusas.

Difiliobotriozė. Šią parazitozę mėsėdžiams sukelia plokščiosios kirmėlės (cestodai) Diphyllobothrium latum, parazituojančios plonosiose žarnose. Jos gali išaugti iki 20 metrų ilgio. Mėsėdžiai ir žmonės užsikrečia, kai suvalgo termiškai nepakankamai apdorotas užkrėstas žuvis (ungurius, lydekas, ešerius, vėgeles ir kt.). Šių žuvų raumenyse, ikruose, kepenyse būna plokščiųjų kirmėlių lervų (plerocerkoidų), kurias gyvūnui prarijus žarnyne išsivysto cestodas. Užsikrėtę šunys silpsta, liesėja, stena, kirmėlės gali užkimšti žarnyną, tiriant išmatas flotacijos metodu jose randami kiaušinėliai. Profilaktiškai labai svarbu šunims neduoti žalios žuvies.

Echinokokozė. Plokščiosios kirmėlės (cestodai) Echinococcus granulosus parazituoja šunų, vilkų, rečiau lapių plonosiose žarnose, čia dauginasi ir deda kiaušinėlius. Tarpiniams šeiminikams – avims, ožkoms, galvijams, kiaulėms, šernams, stirnoms, briedžiams, kitiems žinduoliams ir žmonėms kiaušinėlius parijus, ant jų kepenų ir kitų organų paviršių iš jų išsivysto pūslės, kurių viduje būna 3-4 tūkst. gemalinių galvučių. Mėsėdžiai užsikrečia suėdę tom pūslėm invazuotos mėsos ir iš kiekvienos gemalinės galvutės gyvūno žarnyne gali išsivystyti cestodai. Šunims echinokokozė diagnozuojama ant išmatų paviršiaus radus narelių. Profilaktiškai šunims negalima duoti nevirtų gyvulių vidaus organų.

Teniozės. Mėsėdžių plonosiose žarnose parazituoja Taeniidae šeimai priklausančių keletas rūšių plokščiųjų kirmėlių (cestodų). Iš jų dažniausiai pasitaiko Taenia hydatigena. Tai stambūs cestodai, kurie gali išaugti iki 5 m ilgio. Parazituoja šunų, lapių ir kitų šuninių plonosiose žarnose. Su šunų išmatomis išorėn patenka nareliai su kiaušinėliais. Juos su žole ar vandeniu praryja tarpiniai šeimininkai: galvijai, avys, ožkos, elniai, briedžiai ir kiti atrajotojai. Iš kiaušinėlių per 4 savaites ant vidaus organų serozinių plėvių ir žarnų pasaito išauga pūslės (plonakaklės finos). Šunys užsikrečia suėdę tomis pūslėmis užkrėstos mėsos. Mėsėdžių plonosiose žarnose taip pat gali parazituoti Taenia pisiformis, T. serialis, T. Taeniaformis ir kiti cestodai. Profilaktiškai šunims negalima duoti nevirtų gyvulių vidaus organų.

Šunys, kurie dažnai patenka į didesnes šunų susibūrimo vietas kur būna neprižiūrimų gyvūnų ar net dresūros aikšteles, šunų parodas ar viešbučius gali užsikrėsti greitai nuo vieno šuns kitam perduodamomis niežų erkutėmis.

Sarkoptozė. Ši liga dar vadinama šunų niežais. Niežus sukelia mikroskopinės odos erkutės Sarkoptes canis, jos visą savo vystymosi ciklą praleidžia šeiminko odoje ir, ne šuns organizme, gali išgyventi vos keletą dienų. Žmonės, kontaktuojantys su sergančiais gyvūnais, dažnai tampa šalutiniu šio parazito šeimininku. Tai reiškia, kad erkutės negali daugintis žmogaus odoje, bet čia patekusios, sukelia stiprų dirginimą, bei niežulį, nes jų medžiagų apykaitos produktai veikia kaip stiprus alergenas. Erkutės gyvena bei dauginasi raginiame šuns odos epidermio sluoksnyje. Čia jos rausia kanalėlius, deda kiaušinėlius, iš jų išsirita lervutės ir, po kelių nėrimosi stadijų, virsta suaugusiomis erkėmis. Niežai yra labai užkrečiama ir greitai perduodama kontakto metu liga. Inkubacinis periodas, laikas per kurį nuo užsikrėtimo odoje prisidaugina pakankamai daug erkių ir išryškėja ligos požymiai, trunka 2-8 savaites. Ši liga labai greitai išplinta, jei sergantis šuo patenka į didesnes gyvūnų susibūrimo vietas – šunų parodas, dresūros aikšteles. Sergantis šuo kasosi vis stipriau ir stipriau, šuo gali tapti neramus, liūdnas, blogiau ėsti. Dažniausiai pirmi niežtintys židiniai atsiranda ant ausų išorinių kraštų, alkūnių ir kulnų, snukio, papilvės. Odoje atsiranda paraudimai, šašeliai, odos pleiskanojimas ir plikimas pažeidimų vietose. Pas užsikrėtusio šuns šeimininkus dažnai atsiranda niežtinčios rausvos dėmelės ar pūslelės ant pilvo bei rankų. Išgydžius šunį, šie pabėrimai praeina savaime. Susirgimas diagnozuojamas pagal klinikinius požymius bei mikroskopuojant odos skutenas.

Cheiletieliozė. Sukelia Cheyletiella genties niežų erkės, parazituojančios ant šunų, kačių, lapių, mangutų, kiškių, triušių ir žmonių odos paviršiaus. Šios erkės neturi pastovios rūšies šeimininko. Jos yra gana didelės – 0,35-0,5 nm ilgio. Parazituoja odos keratininiame sluoksnyje, nepažeisdamos plaukų folikulų. Maitinasi limfa, pradurdamos odą aštriais chelicerais. Savo kiaušinėlius jos priklijuoja prie gyvūno plaukų. Jų parazitavimo ciklas per 21 dieną praeina ant vieno šeimininko: kiaušinėliai, lervos, nimfos ir subrendę erkės. Užsikrėtusiems gyvūnams nugaros srityje pleiskanoja oda, niežti, slenka plaukai. Diagnozuojama mikroskopuojant iššukuotus plaukus, Fiuleborno metodu tiriamos išmatos, kadangi šunys prisilaižo, randami stambūs kiaušinėliai su embrionais.

Otodektozė. Šunims, katėms, lapėms, triušiams ir kitiems žvėreliams išorinės ausies uždegimą sukelia erkės Otodectes cynotis. Gyvūnai kasosi, nuplinka ausys, jose kaupiasi rudas nemalonaus kvapo eksudatas. gyvūnai užsikrečia kontakto metu. Uždegimas pereina į vidinę ausį, išsivysto būgnelio uždegimas. Mikroskopuojant iš ausų paimtas skutenas randamos stambios ir judrios niežų erkės.

Demodekozė. Serga šunys, katės, kiaulės, galvijai ir žmonės. Šunims šią ligą sukelia erkė Demodex canis. Erkės parazituoja plaukų folikuluose ir riebalinėse odos liaukelėse. Kai sergantys mėsėdžiai laižosi pažeistas vietas, dalis erkių patenka į virškinimo traktą. Jos prasiskverbia į limfinius mazgus, plaučius, kepenis, blužnį. Parazituodamos suardo aplinkinius audinius, išsivysto uždegimas, atrofuojasi plaukų folikulai ir riebalinės laiukos. Pirmieji ligos požymiai atsiranda apie akis ir ant snukio. Iškrenta plaukai, oda pleiskanoja, sustorėja, susiraukšlėja, susidaro šašai, pūliniai. Diagnozuojama mikroskopuojant giliai paimtas skutenas.

Blusos yra kraujasiurbiai parazitai, jų įkandimai sukelia alerginį šunų odos niežėjimą, išbėrimus, pleiskanojimą, plaukų slinkimą. Blusos yra šunų kaspinuočio Dipilidium caninum platintojos. Suaugę parazitai minta krauju ir visą savo gyvenimą praleidžia šunų plaukuose. Iškritusios iš šeimininko plaukų jos gali badauti iki pusės metų. Blusų patelės, prisisiurbusios kraujo, deda kiaušinėlius, kurie dažniausiai nuo šeimininko odos nukrenta ant žemės, nors kartai gali likti ir tankiuose šuns plaukuose. Patelės gyvena iki dviejų metų ir per savo gyvenimą padeda 500-1000 kiaušinėlių. Blusų vystymosi ciklas yra toks: patelėàkiaušinėlisàlervaàlėliukėàpatelė ir patinėlis. Iš kiaušinėlių lervos išsirita per 2-12 dienų. Po to lerva per 2-3 savaites neriasi ir tampa lėliuke. Lėliukė padengta limpančiais siūlais, prie jų prilimpa dulkės, įvairios smulkios šiukšlės ir lėliukė virsta nematoma šiukšlių dalimi. Priklausomai nuo aplinkos temperatūros ir drėgmės, lėliukė per kelias dienas ar kelis mėnesius virsta suaugusia blusa. Šiuo metu efektyviausios priemonės prieš blusas yra preparatai Program (Novartis) – kartą per mėnesį suduodamos tabletės ar skystis. Frontline, Advantage – šie preparatai suardo blusų nervinę sistemą ir duoda labai gerą efektą. Naikinant blusas, svarbu nepamiršti, kad blusų populiacijoje yra 10 % suaugusių ir 90 % perų (kiaušinėliai, lervos, lėliukės), todėl labai svarbu dezinfekuoti aplinką. Blusų lervų naikinimui aplinkoje galima naudoti Boraks skalbimo priemonę, natrio poliboratą ir boro rūgštį. Boro preparatais galima apipurkšti mėsėdžių gulėjimo vietas. Taip pat į šunų guolį rekomenduojama pilti spygliuočių pjuvenas, kloti ajerus. Tokiose vietose blusos nesiveisia.

Plaukagraužiai – smulkūs (vidutiniškai 1,5 mm ilgio) besparniai šviesiai gelsvi ar rudi vabzdžiai, turintys stiprius graužiamuosius organus. Jų galva platesnė už krūtinę. Šie parazitai yra nuolatiniai šunų parazitai, mėgstamiausios parazitavimo vietos yra šuns nugara, galva, kaklas. Daugiausia plaukagraužių randama neprižiūrimų šunų plaukuose, jie minta pleiskanomis, krauju ir limfa bei odos paviršiaus sluoksniu. Šunys užsikrečia kontaktuodami su sergančiais šunimis. Parazituodami plaukagraužiai suerzina odą, ji niežti. Pačioje užsikrėtimo pradžioje, kai parazitų nedaug, šunų savijauta ir išvaizda nesikeičia, vėliau gyvuliai pasidaro neramūs, kasosi, išsivysto odos uždegimas, mažėja atsparumas kitoms ligoms. Liga diagnozuojama radus plaukuose parazitų.

Utėlės. Tai smulkūs (1,5-3 cm ilgio) besparniai, kraują siurbiantys vabzdžiai. Kūnas ovalus, galva siauresnė už krūtinę. Pagal tai utėlės atskiriamos nuo plaukagraužių. Visą savo gyvenimą jos parazituoja ant šuns, o iškritusios iš plaukų, utelės greitai žūva. Šie parazitai kelis kartus per dieną maitinasi šuns krauju. Suaugusios utelės gyvena iki 2 mėnesių ir per šį laikotarpį patelės padeda iki 100 kiaušinėlių. Per 10-18 dienų iš kiaušinėlių išsirita lervos, kurios 3 kartus neriasi ir tampa suaugusia utėle. Užsikrėtę šunys kasosi, prasideda odos uždegimas. Liga diagnozuojama radus šuns plaukuose utėlių arba glindų.

Babeziozė. Tai sunki šunų, kačių, lapių, usūrinių šunų ir kitų kailinių žvėrelių liga, kurią sukelia parazitiniai pirmuonys Babesia (Piroplasma) canis, parazituojantys eritrocituose. Babezijos yra gana stambios ir gali užpildyti visą eritrocitą. Kartais jos randamos kraujo plazmoje ir neutrofiluose. Ligos pradžioje eritrocituose būna pavienės babezijos, o vėliau jų skaičius ryškiai daugėja. Šunų babezijas platina Dermatocentor ir kitų rūšių mūsų krašte paplitusios kraujasiurbės erkės. Užkrėstų erkių seilių liaukose būna daugybė šių parazitų. Įkandimo metu jie patenka į šuns kraują, bręsta, infekuoja eritrocitus, maitinasi jų citoplazma bei juos ardo. Kai parazitų neturinti erkė įkanda sergančiam šuniui – babezijos vėl patenka pas pernešėją ir tokiu būdu ši liga sparčiai plinta. Dažnai serga medžiokliniai ir tarnybiniai šunys, lakstantys pievose ir krūmuose, kur būna erkių. Daugiausiai sergančių mėsėdžių būna pavasarį, kai erkės masiškai puola siurbti kraujo. Ligos eiga gali būti žaibinė (šuo greitai silpsta ar net nugaišta), ūmi ar lėtinė. Susirgus pakyla temperatūra (iki 41-42°C), šuo tampa liūdnas, blogiau ėda arba visai neėda, dreba raumenys, padažnėja kvėpavimas ir širdies darbas, gleivinės tampa blyškios ar geltonos (dėl anemijos ir hemolizinės geltos), šlapimas tampa rausvai rudas (hemoglobinurija), kartais šunys vemia, negali tuštintis arba kaip tik viduriuoja, išmatos būna labai tamsios. Šuningos kalės gali abortuoti. Negrįžtami pokyčiai vyksta ir centrinėje nervų sistemoje. Labai svarbu gydymą pradėti nedelsiant, tik pastebėjus bet kurį iš šių požymių. Liga diagnozuojama mikroskopuojant periferinio kraujo tepinėlius, dažomus Gimzos dažais. Norint išvengti šio susirgimo, reikia stengtis apsaugoti šunį nuo galimo erkių įsisiurbimo. Tam yra skirta daug įvairių preparatų – antkaklių, aerozolių, lašelių. Jeigu erkė visdėlto įsisiurbė, ją reikia kuo greičiau ištraukti. Negalima lašinti ant erkės aliejaus ar kitų skysčių, nes dusdama erkė išskirs dar daugiau seilių ir tikimybė užkrėsti bus žymiai didesnė.