Šunys negali pasiskųsti savo negalavimais, todėl gyvūnų savininkai turi juos ne tik tinkamai šerti ir prižiūrėti, bet ir laiku suteikti pagalbą pastebėjus ligos simptomus. Kreipiantis pagalbos į veterinarijos gydytoją labai svarbu, kad savininkas kuo tiksliau galėtų apibūdinti gyvūno negalavimus ir elgesio pakitimus. Tam, kad šeimininkas suprastų, jog jo šuo serga, jis turi žinoti, kaip elgiasi ir atrodo sveikas jo augintinis. Pagrindiniai sveiko šuns požymiai yra: judrumas, blizgantis kailis, geras apetitas, drėgna ir šalta nosis, lygus kvėpavimas, reguliarūs defekacijos ir šlapinimosi procesai. Pasikeitus gyvūno elgesiui ir kilus nors menkiausiam įtarimui, kad šuo serga, būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją.

Šiame skyrelyje supažindinsime Jus su dažniausiai pasitaikančiomis šunų ligomis, pagrindiniais jų klinikiniais požymiais ir, galbūt svarbiausia, ką būtina žinoti gyvūno šeimininkui – ką daryti, kad jo augintinis paprasčiausiai nesirgtų.

Kąstinės žaizdos. Smagu su savo augintiniais laiką leisti lauke, matyti juos laimingus žaidžiančius pievose. Tik, deja, nuotaiką kartais gali sugadinti du dantimis susikibę peštukai. Ir netiesa, kad pešasi tik dideli, neišauklėti ar agresyvūs koviniai šunys. Urzgimas, puolimas ir kandimas yra šuns gynybinės reakcijos ir jei, kad ir mažą mielą šuniuką kas nors išgąsdins, jis būtinai ginsis. Dažniausiai susipeša nekastruoti patinai, tačiau gali susipešti ir kalės ar net patinas gali užpulti kalytę. Nors įkandimo vietoje gali likti tik labai maža žaizdelė, bet vis dėlto kąstinės žaizdos yra labai pavojingos. Įkandimo vietoje sutraiškomi audiniai ir susidaro ideali terpė daugintis mikrobams nuo šuns dantų patekusiems į žaizdą. Jei pirmą dieną po susikandžiojimo žaizda yra sutvarkoma, skiriami antibiotikai, ji gana greitai sugyja. Jei žaizda nesutvarkoma, joje ima daugintis bakterijos, sukeliančios pūliavimus. Po kelių dienų gyvūnui pakyla temperatūra, įkandimo vieta patinsta, gali susidaryti abscesai. Gyvūnas tampa apatiškas, neėda. Dažnai kandimo metu išplėšiami audiniai ir tokią žaizdą būtina kuo greičiau susiūti. Jei nėra galimybės iš karto kreiptis į veterinarijos gydytoją, įkandimo vietą reikia praplauti dezinfekuojančiais tirpalais (vandenilio peroksidu, kalio permanganatu), sutvarstyti žaizdą bintu ir kaip galima greičiau vykti pas veterinarą.

Šunų ausų uždegimai. Šuns ausis skirstoma į tris dalis – išorinę, vidurinę ir vidinę. Išorinės ausies uždegimas (Otitis externa) yra dažniausiai pasitaikanti ausų liga. Neretai lėtinio šunų ausų uždegimo priežastis būna intensyvus ausies sieros susidarymas. Dėl to gali kilti įvairių bakterijų ar mielių sukeliamų infekcijų. Tam, kad į ausį patekę mikroorganizmai pradėtų daugintis ir sukeltų susirgimą, jiems reikalingos tam tikros sąlygos. Jie nemėgsta švaros ir oro, bet labai mėgsta šilumą ir drėgmę, todėl infekcija dažniau įsitvirtina ausyse, kuriose gausu sieros, jeigu į ausį patenka vandens, ypač, jei ji yra nulėpusi ir gausiai apaugusi plaukais. Labai svarbu prižiūrėti ilgaplaukių šunų ausis, nes jų ausies kanalai apaugę plaukais, kuriuos reikėtų apkirpti ar išpešioti. Tačiau šunims, kurie dar nesirgo ausies uždegimu, to daryti nerekomenduojama, nes odos dirginimas taip pat gali sąlygoti uždegimą. Neretai otitą šunims predisponuoja navikai (riebalinių liaukų augliai, sierą gaminančių liaukų augliai). Dažniausios otito priežastys yra padidėjęs jautrumas tam tikros rūšies ėdalui, autoimuninės ligos ir ausų erkės. Išorinės ausies uždegimą gali sukelti nemažai parazitų rūšių. Tačiau prie parazitinių susirgimų ausų erkutė Otodectes cynotis pasitaiko bene dažniausiai ir sukelia 5-10 % šunų otito atvejų. Ausų erkutės gali sukelti uždegimą ir likti nepastebėtos, kadangi uždegimui prasidėti užtenka dviejų ar trijų erkių. Alerginio ausų uždegimo priežastimi gali būti ne tik pašaras, bet ir kai kurie vaistai, naudojami ausies uždegimui gydyti. Į ausį patekę ir įstrigę svetimkūniai taip pat gali sukelti uždegimą. Dažniausiai sergančiam šuniui ausys niežti, jis jas kasosi, purto galvą. Uždegimui progresuojant pradeda išsiskirti eksudatas ir jaučiamas nemalonus kvapas. Ausis parausta, patinsta, pleiskanoja, joje susidaro šašai, nulūžinėja plaukai, atsiranda išplikusių dėmių. Pažeidimai gali išsivytyti ir išorinėje ausies kaušelio dalyje, pakaušio, snukio srityje. Pastebėjus bent vieną iš šių požymių būtina nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją, nes ligai užsitęsus ausies landos audiniai sutinsta ir hipertrofuojasi taip stipriai, kad landa užsidaro beveik aklinai, į ją nebegali patekti oras, jos neįmanoma gerai išvalyti, į ją sunkiai patenka vaistai ir tada lieka vienintelis, chirurginis, gydymo būdas – platinamas ausies kanalas. Negydant lėtinio uždegimo, gali būti perforuotas ausies būgnelis ir infekcija pateks į vidinę ausį. Tai gali sukelti dalinį ar visišką kurtumą, koordinacijos sutrikimus, vėmimą, regos nervų sutrikimus. Labai sunkiais atvejais, gali prasidėti net smegenų uždegimai. Pradėjus gydyti iš karto, otitas beveik visada išgydomas. Gydant šį susirgimą, skiriama lašinamų medikamentų, kartais kai susirgimas sunkus gali būti skiriami ir leidžiami antibakteriniai preparatai. Labai svarbu laikytis visų veterinarijos gydytojo nurodymų ir vaistus lašinti tik į gerai išvalytą ausį ir tik griežtai nurodytu laiku. Sveiko šuns ausis reikia valyti kas 1-3 savaites, naudojant specialius valiklius. Ilgaplaukiams šunims reikia išpešioti ar iškarpyti plaukus iš ausis landos. Šunį išmaudžius ar jam sulijus, būtina sausai išvalyti šuns ausis.

Šunų alerginės ligos. Alergija – tai organizmo gebėjimas ypatingai jautriai reaguoti į pakartotinai patekusią medžiagą ar medžiagų grupes ir tai vienas iš dažniau pasitaikančių negalavimų naminiams gyvūnams. Gali būti alergija tam tikroms medžiagoms, esančioms ore, kurias gyvūnas įkvepia (žiedadulkių, įvairių augalų alergenai, dulkės, pelėsiai ir t.t.), ėdesiui ir netgi tokiems aplinkos faktoriams kaip dulkių erkutės ar blusos. Kiti faktoriai – tai gyvuliniai baltymai iš plaukų, kailio bei medžiagų, kurios sukelia odos alergines reakcijas (kontaktinė alergija žolėms ar medžiagai ant kurios gyvūnas nuolat guli), pvz., tam tikri aliejai, esantys augaluose, medikamentuose, įvairūs cheminiai junginiai ir t.t. Alergenai į organizmą gali būti sušvirkščiami arba gali patekti tiesiogai per odą. Padidėjęs organizmo jautrumas būna ne visiems, o tik kai kuriems individams ir, manoma, yra sąlygotas genetiškai. Beje, tas pats gyvūnas gali būti jautrus ne vienam, o keliems alergenams. Mūsų augintiniams paprastai nepasireiškia tipiškas šniukščiojimo, čiaudėjimo ir ašarojimo sindromas, būdingas žmonėms. Jiems alerginis atsakas dažniausiai apima odą: jaučiamas niežėjimas, gyvūnas nuolat trinasi, kasosi, voliojasi žolėje ar ant kilimo, vystosi odos uždegimas, kailio spalvos pokyčiai, įvairiose kūno vietose atsiranda šašų ir t.t. Audiniai paburksta, parausta, pakyla kūno temperatūra, kartais gyvūnas dūsta, vemia. Alergija pasireiškia praėjus kelioms minutėms, valandoms ar kelioms dienoms po alergeno patekimo. Esti šimtai , jei ne tūkstančiai, medžiagų, kurioms gali būti alergiški gyvūnai. Dažniausiai susiduriame su alergijomis, kurias sukelia įkvėpti alergenai: dulkės, pelėsiai, žolių, medžių žiedadulkės, grybeliai, dulkių erkutės ir t.t. Paprastai šios alergijos pasižymi tam tikru sezoniškumu. Jos gali pasireikšti tik tam tikru metų laiku arba tik tam tikru metų laiku paūmėti. Sekanti dažniausiai pasitaikanti alergijų rūšis yra ėdesio sukeliamos alergijos. Paprastai esant alergijai ėdesiui pasireiškia tokie patys simptomai, tačiau jie gali trukti ištisus metus. Kiek rečiau pasitaikanti alergijų kategorija yra kontaktinės alergijos. Jos paprastai išryškėja, kai gyvūnai, o ypač šunys yra alergiški žolėms ir didžiąją laiko dalį praleidžia lauke. Gyvūnai taip pat gali būti alergiški skalbimo priemonėms, kuriomis plaunamas jų guolis. Tokioms kontaktinėms alergijoms būdinga tai, kad paraudimas bei uždegimas apima pilvo sritį, tačiau, kontaktinį dermatitą padų srityje sukels druska, kuria žiemą barstomi keliai, chromuotas dubenėlis sukels kontaktinį dermatitą snukio srityje ir t.t. Kartais šunims ir katėms, ilgesnį laiką pabuvusiems su antkakliu nuo ektoparazitų, taip pat pasireiškia kontaktinis dermatitas. Gyvūnui atsiranda rausvos dėmės ar rausvas žiedas antkaklio srityje, tos vietos labai niežti. Padidėjęs jautrumas blusų įkandimams – dažniausiai diagnozuojama alergija Lietuvoje. Šia alergijos forma serga įvairių veislių ir lyčių, įvairaus amžiaus šunys. Šunys labai kasosi, ypač uodegos, tarpvietės, užpakalinių galūnių srityje, niežtinčias vietas laižosi ir tos vietos gali išplikti. Šunų atopija – įkvėptų ir per odą patekusių alergenų sukelta alergija gana dažnai pasitaiko visų veislių šunims ir pasireiškia bendru odos niežėjimu bei ausų uždegimu. Egzistuoja tiek genetinis, tiek atskirų šunų veislių (kai kurie terjerai , vokiečių aviganiai, bokseriai, Labradoro ir auksaspalviai retriveriai) polinkis sirgti atopijomis. Liga pasireiškia niežėjimu, ypatingai, snukio, pėdų ir pilvo srityje, tačiau gali niežėti ir visą kūną. Labiausiai niežtinčios vietos parausta, išplinka. Kai kurie šunys gali čiaudėti, kosėti. Kaip išvengti alergijų? Geriausias būdas išvengti alergijų – tai apsisaugojimas nuo jų. Tai reiškia – kiek įmanoma reikia vengti kontaktų su agentais sukeliančiais alergijas (žiedadulkėmis, dulkėmis, tam tikrais medikamentais, specifiniu ėdesiu, ekto- bei endoparazitais ir kt.). Šunis ir kates reikia šerti tik pilnaverčiu pašaru, kuriame būtų pakankamai amino rūgščių, vitaminų, mineralinių medžiagų. Gyvūnų kailį būtina nuolat valyti, šukuoti, svarbu periodiškai naikinti ektoparazitus, atlikti dehelmintizaciją.

Žarnyno nepraeinamumas. Šunys, ypač jauni šuniukai, labai mėgsta žaisti su įvairiais daiktais. Deja, mūsų augintiniai savo žaislus gali praryti. Dažniausiai tai nesukelia didesnių problemų, nes praryti daiktai pašalinami su išmatomis. Tačiau kartais tai gali pridaryti didelių nemalonumų ir, galbūt, net negalite įsivaizduoti ko tik veterinarijos gydytojai neranda mūsų gyvūnų žarnyne – nuo kamuoliukų iki metalinių šaukštų ar mėsos malimo mašinėlių peiliukų. Klinikiniai požymiai priklauso nuo to, kurioje virškinimo trakto dalyje prarytas daiktas užstringa ir ar jis pilnai uždaro žarnyno spindį. Jei svetimkūnis nepilnai uždaro žarnos spindį, susirgimas gali tęstis mėnesiais. Gyvūnas būna apatiškas, prasčiau ėda, kartais gali vemti, viduriuoti. Jei svetimkūnis užstringa skrandyje ar plonąjame žarnyne, gyvūnas ima vemti, išvemia ką tik suėstą pašarą, paskui visai nustoja ėsti, bando gerti, bet vandenį tuoj pat išvemia, pilvas skausmingas. Jei svetimkūnis užstringa storąjame žarnyne, gyvūnas neėda, vis bando tuštintis, bet nesėkmingai, gali šiek tiek kraujuoti iš tiesiosios žarnos. Gyvūnas neramus, vaikšto susirietęs, kartais vemia. Toje vietoje, kur yra įstrigęs svetimkūnis, žarna yra dirginama, sukeliamas jos uždegimas, jei dirginimas tęsiasi ilgai ar ta žarnos dalis visiškai užspaudžiama ir nemaitinama, įvyksta žarnos nekrozė. Gydymas tik operacinis.Pastebėjus bent vieną iš šių požymių būtina nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją, kiekviena uždelsta valanda mažina sėkmingos baigties galimybę, nusilpusį gyvūną yra daug pavojingiau operuoti, jis sunkiau sveiksta.

Onkologija. Visi navikai skirstomi į gėrybinius ir piktybinius. Gėrybiniai auga lėtai, bet per ilgą laiką gali išaugti labai dideli. Jie neįauga į kitus audinius, o būna atsiskyrę nuo jų. Šie navikai būna neskausmingi, paslankūs, gyvūno sveikata nepablogėja. Laiku pradėtas gydyti pacientas dažniausiai pasveiksta. Piktybiniai navikai vystydamiesi įauga į aplinkinius audinius, būna nepaslankūs, neturi aiškių ribų, kartais būna skausmingi. Šie navikai gali gaminti hormonus, toksinus ar kitas biologiškai aktyvias medžiagas. Sergantis gyvūnas tampa apatiškas, mažiau ėda, krenta svoris ir dar būna daug įvairių klinikinių požymių priklausomai nuo to, kuriuose organuose vystosi navikinis audinys.

Navikai gali vystytis įvairiuose organuose ir audiniuose, bet dažniausiai pasitaiko:
● pieno liaukų, gimdos ir kiaušidžių navikai, ypač vyresnėms neturėjusioms palikuonių patelėms;
● prostatos ir sėklidžių navikai;
● odos navikai.