Šunų maras. Marą sukelia paramyxovirusas. Maro virusas ardo limfinį audinį, sukelia limfmazgių atrofiją ir degeneraciją. Tai slopina imuninę sistemą, todėl labai susilpnėja organizmo ginybinė reakcija, labai dažnos įvairios komplikacijos. Šunys užsikrečia kontakto metu, taip pat marą gali pernešti kliniškai sveiki viruso nešiotojai. Galimas netiesioginis užkrėtimas per aplinką, rankas, rūbus, avalynę, maisto dubenėlius, bendrus žaislus, guolius. Inkubacinis periodas (laikas nuo užsikrėtimo iki ligos pasireiškimo) – 3-6 dienos. Per tą laiką virusas dauginasi limfmazgiuose, tada patenka į kaulų čiulpus, įvairių organų gleivines ir toliau dauginasi audiniuose (dažniausiai pažeidžia kvėpavimo takų, virškinimo trakto, lytinių organų gleivines). Nuo 9 dienos virusas gali kolonizuotis nervų sistemoje. Jau 8 dieną po užsikrėtimo, net jei dar nėra klinikinių požymių, visose šuns išskyrose jau yra virusų ir jis gali užkrėsti kitus šunis. Serga įvairaus amžiaus šunys. Klasikiniai maro pradžios požymiai – gyvūnas liūdnesnis, gali šiek tiek viduriuoti, po kelių dienų viskas lyg ir susitvarko. Po to atsiranda žalsvai gelsvos pūlingos išskyros iš akių ir nosies, gali pasireikšti kosulys, čiaudėjimas. Pakyla aukšta kūno temperatūra. Gali pradėti drebėti vienos ar kelių galūnių raumenys, gyvūnas sunkiau stojasi, eidamas nepilnai koordinuoja savo judesius. Esant sunkesniai nervinei formai gali pasireikšti kramtomųjų ar kitų raumenų traukuliai, epilepsiniai priepuoliai, paralyžius. Nėščios kalės gali abortuoti. Yra skiriamos gastrointestinalinė (vėmimas, viduriavimas, dehidratacija), respiratorinė (pūlingos išskyros iš nosies, apsunkintas kvėpavimas, kosulys, dusimas), akių (šviesos baimė, išskyros iš akių, tinklainės degeneracija, sausasis keratitas, ragenos opos), odos (pūslelės, paraudimai, ausų uždegimas), nervinė (epilepsijos priepuoliai, kramtomųjų raumenų trukuliai, psichikos sutrikimai, tikas, koordinacijos sutrikimai, paralyžius), hiperkeratozinė (nosies veidrodėlio bei pirštų pagalvėlių hiperkeratozė) maro formos. Požymiai yra labai panašūs į bet kurio kito susirgimo, todėl labai svarbu greitai kreiptis į veterinarijos gydytoją. Liga diagnozuojama pagal klinikinius požymius ir kraujo tyrimus. Vienintelė patikima priemonė išvengti maro – profilaktinė vakcinacija prieš tai dehelmintizavus gyvūną. Vakcinuoti reikia 6, 9 ir 12 arba 8 ir 12 savaičių dehelmintizuotus šuniukus. Pakartotinai būtina revakcinuoti 1 kartą metuose bet kokio amžiaus šunį, iki pat jo gyvenimo pabaigos. Taip pat rekomenduojama papildomai vakcinuoti šunis, pasveikusius po sunkios ligos, patyrusius kelias narkozes ar kitus veiksnius, galėjusius sumažinti gyvūno imunitetą. Du kartus nevakcinuotų šuniukų jokiu būdu negalima vesti į lauką.

Parvovirusinis šunų enteritas kontaginis ir greitai plintantis infekcinis mėsėdžių susirgimas, neretai pasibaigiantis gaišimu. Ligą sukelia virusas priklausantis Parvoviridae šeimai. Šunys užsikrečia per ėdesį, išmatas, virusai randami ant persirgusių šunų kailio, ant įvairių daiktų paviršiaus, drabužių. Nustatyta, kad dažniausiai parvovirusiniu enteritu serga 3-6 mėnesių šuniukai ir dažniau susirgimas pasireiškia vasarą ir rudenį, rečiau – žiemą ir pavasarį. Tokį ligos sezoniškumą galima paaiškinti tuo, kad daugiausia šuniukų atvedama pavasarį, tad vasarą, kai yra palankios ir oro sąlygos virusui plisti, šuniukai būna tokio amžiaus, kuris palankiausias parvovirusiniam enteritui pasireikšti. Vyresni nei 6 metų patinai serga dažniau nei kalės, tai siejama su patinų polinkiu klajoti. Nuo kontakto su sergančiu šunimi iki klinikinių ligos simptomų pasireiškimo praeina 7-14 dienų. Yra skiriamos dvi ligos formos – enterito ir miokardito, nors miokardito požymiai neretai nustatomi ir esant enterito formai. Pirmą susirgimo dieną gyvūnas būna apatiškas, neėda. Vėliau šuo pradeda vemti, viduriuoti. Išmatos būna pilkos ar geltonai pilkos spalvos, aštraus specifinio kvapo, neretai su kraujo priemaiša. Pradėjęs viduriuoti, gyvūnas labai greitai liesėja ir silpsta. Miokardito forma dažniausiai diagnozuojama 3-7 savaičių šuniukams ir didžioji jų dalis gaišta, išsivysčius dusulio, vėmimo ir traukulių simptomams. Liga diagnozuojama pagal klinikinius požymius bei laboratorinius tyrimus. Vienintelė profilaktikos priemonė – vakcinacija.

Pasiutligė – ūmi virusinė liga, kuria sergant pažeidžiama CNS. Pasiutligei jautrūs visų rūšių gyvuliai ir žmonės. Patekę per žaizdas į organizmą virusai nervais keliauja į galvos smegenis ir ten dauginasi. Taip pat virusai sparčiai dauginasi gyvūnų seilių liaukose ir su seilėmis išsiskiria į aplinką. Liga pasireiškia praėjus 2-3 sav. – 1-2 mėn., retais atvejais 3 metams po įkandimo. Visų rūšių gyvuliams būdingas požymis – pakitęs elgesys. Iš pradžių šunys būna apatiški, neėda, negeria. Vėliau ima staugti, blaškytis, loja užkimę, nenuryja vandens, ėda neėdamus daiktus (akmenis, skudurus, pagalius), 2-3 dieną atsiranda paralyžius, nukamba apatinė lūpa, gyvūnas seilėjasi, sunkiai keliasi ir gaišta. Liga diagnozuojama iš klinikinių požymių ir epizootinių duomenų. Gyvūnui nugaišus, diagnozė patvirtinama laboratorijoje. Sergantiems gyvuliams gydymo priemonių nėra, todėl šunis būtina skiepyti nuo pasiutligės. Žmogus užsikrečia, kai jam įkanda pasiutęs gyvūnas ir su jo seilėmis virusas patenka į žaizdą. Galima užsikrėsti ir sergančio gyvūno seilėms patekus ant sužeistos odos ar gleivinės. Tai labai svarbu, nes virusai su seilėmis išsiskiria daug anksčiau, nei pasireiškia ligos požymiai. Žmonių rūbai, lietę pasiutusį gyvūną ar užteršti seilėmis, turi būti virinami ar dezinfekuojami. Įkandus įtartinam gyvūnui, būtina kreiptis į gydytoją. Žaizda kruopščiai sutvarkoma. Jei kraujavimas iš žaizdos nežymus, jis nestabdomas. Žaizda praplaunama muilo tirpalu, patepama 10% spiritiniu jodo tirpalu.

Infekcinis mėsėdžių hepatitas. Tai užkrečiama liga, kuria sergantys gyvūnai karščiuoja, išsivysto jų akių, kvėpavimo ir virškinimo organų gleivinių, kepenų ir tulžies pūslės uždegimas. Ligą sukelia virusas. Infekciniu hepatitu serga įvairių veislių ir amžiaus šunys bei lapės. Gerokai imlesni 1,5-6 mėnesių amžiaus šuniukai bei lapiukai. Sukėlėją gali platinti laukiniai žvėrys ir valkataujantys šunys. Ligos požymiai pasireiškia po 6-9 dienų po užsikrėtimo. Hepatitas būna žaibinis, ūminis ar latentinis. Žaibine liga sergantis gyvūnas ima drebėti ir staiga nugaišta. Ūmine eiga sergantis gyvūnas būna apatiškas, neturi apetito, jį kankina troškulys, vemia su tulžimi, viduriuoja, padidėja jo pažandiniai limfiniai mazgai, nusilpsta užpakalinė kūno dalis. Kūno temperatūra pakyla iki 40,5-41,7°C. Kartais būna pageltusios gyvūno glevinės, jose gali būti kraujosruvų. Gali pasireikšti traukuliai ar paralyžiai. Ūminiu hepatitu serga 2-4 paras, kartais 2 savaites. Lėtiniu hepatitu dažniausiai serga suaugę gyvūnai ir jiems dažniausiai būdingi požymiai nepasireiškia – jie tik platina virusą ir suserga tik tada, kai organizmą paveikia atsparumą mažinantys veiksniai. Tam, kad išvengti susirgimo, būtina šunis vakcinuoti.